Sparnuotas Velykis - laimės ir gerovės nešėjas

Pasak senųjų lietuvių tikėjimų, mitinė būtybė - Velykis vaikams į iš anksto paruoštą lizdelį neša margučius, įskrisdamas pro rakto skylutę. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vakar atidaryta tokių būtybių paroda "Velykiniai paukščiai".

Parodoje eksponuojami 58 Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos mokinių floristikos ir Klaipėdos jaunimo centro dizaino studijos "Kukutis" darbai. Autoriai sukūrė pulką ryškiaplunksnių paukščių iš samanų, džiovintų augalų, šiaudų, šieno, varpinių augalų, beržo tošies, pušies žievės, pupų ankščių, kiaušinių lukštų, pakulų, medžio drožlių, šakelių, smilgų, egzotinių džiovintų vaisių ir plunksnų. Naudojo rišimo, raizgymo, pynimo ir klijavimo technikas. Muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjos Aušros Kavaliauskienės paklausėme, kokia paukščio reikšmė mūsų tautos mitologijoje ir tradicijose.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Aušra Kavaliauskienė primena, jog mūsų protėviai per Velykas paukščiais iš natūralių medžiagų išpuošdavo visus namus.

Sukosi kaip gyvi

"Pirmojo pavasario pranašo - vieversio laukta jau vasario pabaigoje, o per Kazimierines minėdavo Kovarnių arba Špokų dieną. Keturiasdešimties paukščių diena švęsta kovo 10-ąją. Kovą taip pat buvo pagarbiai pasitinkama pempė (19 d.) ir gandras (25 d.). Na, o per Šventas Velykas laukta nepaprasto, mitinio paukščio.

Laukdami Velykų, susitvarkę sodybas, Didįjį ketvirtadienį mūsų kaimo žmonės puošdavo kambarius. Paukštis buvo svarbiausias velykinės puošybos akcentas. Virš stalo supdavosi iš išpūstų lukštų ir popieriaus padaryti paukštukai: kiaušinyje išdurdavo skyles, išpūsdavo turinį, prilipdydavo snapą, sparnus bei puošnią uodegą. Snapą kartais lipdydavo iš tešlos, o sparnelius ir uodegą - iš tikro paukščio plunksnų. Daug tokių paukštelių prikabindavo virš stalo palubėje ant išvaškuoto siūlo, todėl jie sukiodavosi į visas puses kaip gyvi.

Palubėje po sija buvo kabinami keli iš audeklo pasiūti, su popieriniais sparnais ir uodega skraidūnai. Veiviržėnuose paukštelius kabindavo ant darželyje įsmeigtos medžio šakos. Juos rišo ir prie šiaudinio stogo arba prie eglės šakų, pakištų po sija. Etnografiniuose šaltiniuose rašoma, kad šiaudų paukšteliai laikyti gražiausiais", - sakė pokalbininkė.

Paralelės

Pasak A. Kavaliauskienės, paukštis visada buvo svarbus lietuvių šeimos šventėse kaip gerovės, sėkmės ir santarvės į namus nešėjas. "Mėgta virš stalo kabinti du paukštelius, kurie atspindi dviejų žmonių ryšį. Ne veltui dainose paukštis - mergelės ir bernelio paralelė: bernelis sakalėlis, motulė - gegulė.

Liaudies mene paukščio įvaizdžių apstu. Tradiciškai paukščiai nutūpdavo ant kraičio skrynių. XIX a. dažnai ant skrynių pieštas strazdas, lesinėjantis uogeles, o ant archajiškiausių galime pamatyti antelę, gulbę arba kukutį (tėvelį).

Kukutis ir vaikiškose dainose blynus kepa, vaikelius ir patelę vaišina. O gulbė, vandens paukštis, nuo amžių tapatinama su šeimos židinio sergėtoja, su nuotaka. Ji atnešdavo vainikėlį ir buvo atsakinga už jo globą. Vestuvinėse dainose gulbelė šaukia, ir visiems gražu... Unikalu, kad visa tai tarsi savaime suprantama; argi kitaip gali būti? Ant vestuvių tortų, pyragų būdavo gulbių pora - amžinos meilės, ištikimybės simbolis.

Įdomu tai, kad būtent Velykos turi labai daug sąsajų su vestuvėmis. Paukštelius kabindavo ant vestuvinių šiaudinių sodų, ir virš vestuvinio stalo būdavo eglutė, visžalis medis. Ji būdavo ir virš velykinio stalo - su paukšteliu. Per Velykas paukštelis būdavo su kiaušiniais, per vestuves - su obuoliu.

Tikėta, kad vėlės Didįjį ketvirtadienį sugrįžtančios į savo gimtuosius namus. Todėl paukščius, kaip vėlės ženklą, kabindavo garbingiausioje trobos vietoje, virš stalo krikštasuolėje. Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose Vėlių Velykos minimos nuo XVII amžiaus. Jos tęsdavosi tris dienas. Paukštelį kaip vėlės simbolį lietuvininkai išdroždavo ir ant krikštų - antkapinių paminklų", - pasakojo etnografė.

Šventi ir nešvarūs

Lietuviams, ypač liaudies medicinoje, buvo svarbi spalvų magija, ir manyta, kad Didįjį ketvirtadienį reikia atsikelti dar saulei netekėjus, kol juodasis kranklys nepabudęs, ir upelyje išsimaudyti, kad liktum švarus ir baltas visus metus. Protėviai nemėgo kranklio, varnos.

Šventu laikytas gandras, nacionalinis mūsų paukštis. Bet sekant seniausiom tradicijom, spėjimais ir būrimais svarbesnė būtų gervė. Jeigu gervė ratus suka aplink namą, tai mergaitė ištekės iš tų namų tais metais. Vėliau tai pranašavo gandras.

Povas simbolizavo grožį, prabangą, orumą, turtus ir puošnumą. Per Velykas paukštukai būdavo kabinami visame kambaryje, tvirtinami prie sijos. Prie stalo jų spietėsi daugiau. Ir visa troba puošiama eglišakėmis, tad įžengus į trobą atrodė, kad patekai į girią.

Vaikai laukdavo paslaptingojo Velykio, kiekviena šeimininkė sukurdavo jį tokį, kokį vaizduotė piešė. Vaikai stebeilydavo pro rakto skylutę, kada tas paukštis atlėks į savo gūžtelę ir padės kiaušinį.

Velykų Bobutė

Paprastai paukščio žmogui buvo nevalia imituoti, tik per Užgavėnes buvo persirengiama gerve. Bet ilgainiui buvo rastas kompromisas: kažkuri kaimo moteris apsirėdydavo gražiais drabužiais su prijuoste ir kaspinais, ir pintinėlėje nešiodavo vaikams margučius. Ta geradarė ir buvo Velykų Bobutė, arba Velykė. Dar manyta, kad kiaušinius margina zuikučiai ar laputės ir taip pat atneša vaikams.

Velykinis pyragas su kiaušiniu irgi turėjo prasmę, nebuvo tik skanėstas: juo šeimos nariai pasidalydavo, ir kuo tas pyragas aukštesnis, gražesnis, tuo aukštesnių linų, geresnio derliaus tikėdavosi, garbės ir šlovės šeimai.

Dabar žmonės nebedaro paukštukų per Velykas. Bet man buvo toks gražus nutikimas. Kai auginau vaikus, Klaipėdos turguje man pasiūlė nusipirkti Velykų Bobutę: ji buvo padaryta iš šieno, bet su paukštelio snapeliu ir patupdyta į lizdą. Ir vaikai keletą metų tikrai tikėjo, kad ji neša margučius ir dovanėles, ir ją saugojo. Turtingesnėse šeimose mama prie kiaušinių pridėdavo saldainiuką ar kepinuką, skarelę ar batelius.

Ivona ŽIEMYTĖ