SOS! Folkloras Klaipėdoje miršta

"Folkloro situacija Klaipėdoje yra tokia, jog jau reikia šaukti SOS!" - tai tvirtina Jolita ir Alvydas Vozgirdai, geriausio 2009-aisiais Lietuvos folkloro kolektyvo "Kuršių ainiai" vadovai.

Klaipėdos etnokultūros centre veikia septyni folkloro kolektyvai. Kuo išskirtiniai "Kuršių ainiai"?

Jolita: Mūsų kolektyvo dvasią formavo labai iškili asmenybė, folklorininkė Irena Nakienė. Ji visada stengėsi pažinti ir perteikti folklorą iš esmės, giliai. Mes stengiamės tokį požiūrį išlaikyti. Dalis kolektyvo narių "Kuršių ainiuose" - jau pusę savo amžiaus. Jiems šis kolektyvas jau tapo gyvenimo būdu, jie jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be folkloro. Kolektyvo veikla - ne tik koncertinė. Kolektyvo nariai labai artimai bendrauja
tarpusavyje, daug keliaujame po Lietuvą, analizuojame ne tik muzikinį folklorą, bet ir kaimo žmonių gyvenimo būdą.

Kiek "Kuršių ainiams" metų?

Jolita: Oficialiai kolektyvas įkurtas 1991 m., tačiau žmonės susibūrę buvo jau anksčiau, tik vadinosi dainų ir šokių ansambliu, kuris veikė prie įvairių įstaigų. Įsikūrus Etnokultūros centrui kolektyvas buvo pavadintas folkloro ansambliu, išsigrynino nuo stilizacijos, tapo autentišku.

Greitai turėtų būti ansamblio 20-metis, tačiau ansambliečiai pyksta, nes jie šiame kolektyve jau daugiau kaip 30 metų.

Skiriasi ir mūsų programos. Senas dainas, šokius šiuolaikiniam žmogui stengiamės pateikti tam tikrame kontekste. Mūsų programos - tam tikri teatralizuoti paveikslai, ne tik su dainomis, šokiais, bet ir su pasakojamąja tautosaka.

Jau išdrįstame ir eksperimentuoti. Jungiame folklorą su moderniu šokiu, šėpos teatru, poezija.

Alvydas: patys ansambliečiai - labai kūrybingi, tad dažnai organizuojame jų autorinius savo kūrybos vakarus.

Jolita: Žmonės kuria dainas, eilėraščius, rankdarbius. Ko gero, netrukus kolektyvas pradės organizuoti savos kūrybos festivalį platesniam, ne tik ansambliečių ir artimųjų ratui. "Obuolių" pavadinimą jam esame sugalvoję, nes jau trejus ketverius metus tokie savos kūrybos vakarai vyksta rudenį.

Kokių specialybių žmonės susibūrė į "Kuršių ainių" kolektyvą?

Jolita: Dauguma darželių, mokyklų, muzikos mokyklų pedagogai, medikai, statybininkai, inžinieriai, policininkas buvo, tik dabar dėl darbo nedalyvauja veikloje.

Alvydas: Muzikantų turime, informacinių technologijų specialistų, studentų. Šiaip jau ansamblis - šeimyninis. Daugumą jo narių sudaro šeimos su vaikais.

Judu tikriausiai taip pat folkloras suvedė?

Jolita: Panašiai. Susipažinome studijų metais. Abu studijavome Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies instrumentų muzikos katedroje ir lankėme studentų folkloro kolektyvą.

Kaip jūs patys atradote, pamėgote liaudies kultūrą ir folklorą.

Jolita: Man iš šalies gal lengviau kalbėti apie Alvydą. Man atrodo, kad jis užaugo liaudiškoje aplinkoje, nes žemaičiai ilgiausiai tradicijas išlaiko. Jo gimtinėje ir po šiai dienai galima išgirsti vyrus dainuojant, kai veda arklius ryte. Laidotuvėse kaimynai susėda ir gieda kalnus sulig lempų gesimu. Manau, kad folkloras - Alvydo kraujyje.

Aš pati augau kiek kitokioje aplinkoje. Nuo vaikystės buvau susijusi su muzika, tačiau iš pradžių mokiausi pradinių klasių mokytojos specialybės. Man sekėsi fortepijonu groti, tačiau patekau pas gerą akordeono pedagogą, tad rinkausi akordeono specialybės studijas.

Folkloru susižavėjau tik atvažiavusi į Klaipėdą. Manau, kad tai buvo dėstytojos I. Nakienės asmenybės trauka. Ji daugelį mūsų, studentų, meile folklorui užkrėtė ir po savo sparnu priglaudė.

Alvydas: Pradėjome dalyvauti Liaudies muzikos katedroje susibūrusio folkloro ansamblio veikloje. Ansamblis buvo nedidelis, mobilus.

Jolita: Patys gražiausi studijų prisiminai susiję su šiuo kolektyvu, nes mes daug koncertuodavome, važinėdavome po Lietuvą. Kartu mezgėsi artimi santykiai su bendramoksliais - šiame kolektyve susikūrė ne viena studentų šeima.

Kaip atėjote į "Kuršių ainių" kolektyvą?

Jolita: Dėstytoja I. Nakienė buvo "Kuršių ainių" kolektyvo įkūrėja ir vadovė, tad ji mus ir pakvietė.

Alvydas: Aš dar studentas būdamas talkindavau "Kuršių ainiams" koncertų metu.

Jolita: Aš tik iš šalies stebėjau ir slapta svajojau apie dalyvavimą šiame kolektyve, tačiau niekada nebūčiau nė pagalvojusi tapti jo vadove, tačiau I. Nakienė, nusprendusi pasitraukti, šias pareigas pasiūlė būtent man. Apsidžiaugiau, bet nežinojau, į kokį vandenį įlipau. Vadovauti kolektyvui po tokio autoriteto - tai buvo tikroji mano mokslų pradžia, nors universitetą jau buvau baigusi.

Alvydas: Instrumentinės grupės vadovai vis keitėsi, keitėsi ir natūraliai išėjo taip, kad aš ėmiausi šios atsakomybės.

Jolita: Iš pradžių labai bijojau, tačiau šiandien galiu pasidžiaugti, kad man pradėjus vadovauti iš kolektyvo nepabėgo nė vienas senbuvis ir dar kolektyvas pasipildė jaunimu. Man tai - pats didžiausias įvertinimas. Nuolat sulaukiame norinčiųjų prisijungti prie kolektyvo klaipėdiečių skambučių, tačiau tai jau fiziškai neįmanoma. Jau dabar ansamblyje yra apie 40 narių. Kaip ir kitų žanrų kolektyvuose, trūksta tik vyrų.

Sąjūdžio metais folkloras išgyveno didžiulį pakilimą, kiekvienoje mokykloje buvo folkloro kolektyvai. Kodėl, jūsų manymu, ši banga atslūgo ir jau eilę metų Klaipėdoje nesusikuria nė vienas naujas folkloro kolektyvas, nors, kaip minėjote, besidominčiųjų folkloru netrūksta?

Jolita: Folkloro pakilimo banga atslūgo todėl, kad Klaipėdoje folkloras nėra įtrauktas į švietimo sistemą. Dabar situacija yra tokia, kad jau reikia šaukti SOS! Klaipėdos krašte ir taip jau sudėtinga folkloro situacija dėl to, kad daug liaudies kultūros vertybių praradome dėl istorinių aplinkybių. Tad reikėtų labai susigriebti.

Turėtų būti nuosekli sistema nuo darželio. Dabar darželiuose daugelis pedagogų bando įskiepyti mažyliams mūsų tautinės kultūros vertybes, tačiau mokykloje šis darbas nutrūksta, nes labai trūksta folkloro palaikymo. O paaugliams apskritai daug kas neįdomu pasidaro. Jeigu paauglys pirmą kartą išgirsta Klaipėdos krašto dainą - tai įskiepyti meilę jai labai sunku.

Juk dabar jau moksleiviams folkloras - kaip užsienio kalba, nauja žemė. Daugelis jų jau neturi senelių kaime ir supratimo apie dar taip neseniai mums įprastą buitį ir kultūrą.

Kas yra folkloras? Tai bendravimas. Svarbiausias jo uždavinys, kad žmonės pajustų dainavimo, šokimo drauge malonumą. Moksleiviai nori siausti, būti su bendraamžiais. Folkloro kolektyvuose jie galėtų šį norą realizuoti.

Beje, Kaune situacija yra visiškai kitokia. Kauno mokyklose folkloriniam ugdymui skiriamas labai didelis dėmesys, sudarytos sąlygos pedagogams. Klaipėdoje vaikų ir jaunimo folkloro kolektyvų liko vos keletas, nors prieš kokį dešimtmetį buvo kelios dešimtys. Taip atsitiko todėl, kad nesudarytos sąlygos pedagogams.

"Kuršių ainių" pavadinimas nurodo, jog atstovaujate pajūrio, pamario krašto folklorui, tačiau, ko gero, retas kolektyvo narys yra tikrasis šio krašto atstovas. Ar nejaučia žmonės vidinio konflikto tarp prigimtinio ir gyvenamosios vietos folkloro?

Jolita: Iš tiesų, "Kuršių ainių" kolektyvas labiausiai tyrinėja ir atstovauja pamario krašto folklorui. Kas kitas, jeigu ne mes, čia gyvenantys, tai darys? Vis dėlto prisijaukinti šio krašto folklorą, kuris, beje yra mažiausiai tyrinėtas ir žinomas, reikėjo ir laiko, ir pastangų. Daugelio šio krašto dainų iki šiol nedrįstame atlikti koncertuose, nes jos dar nesuaugo su mumis.

Neapsiribojame vien tik Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto folkloru, atliekame ir kitų regionų folklorą. Pavyzdžiui, klaipėdietiška muzika labai nunykusi, tad repertuare dominuoja žemaitiškos melodijos, šokiai. Klaipėdos krašto dainos - vienbalsės, lyriškos, o juk užeina noras ir žemaitiškai padainuoti, sutartinę pagiedoti, trankų šokį sušokti. Tada vėl gera sugrįžti prie klaipėdietiško lyrizmo.

Turime kolektyve keletą narių gražiai dzūkiškai šnekančių. Būtų gaila jų neišnaudoti, nes ta tarmė iš jų lūpų liejasi kaip perlai. Daugiausiai yra žemaičių, taip pat turime ir aukštaičių. Tik suvalkietė aš, ko gero, vienintelė.

Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimą 2009-ųjų "Aukso paukštę" gavote kaip geriausias šalies folkloro kolektyvas. Koks yra folkloro kolektyvo sėkmės garantas?

Jolita: Meilė tam, ką darai. Žmonės, kurie dalyvauja šiame kolektyve, tiesiog myli folklorą. Aš pati į šią veiklą žiūriu labai atsakingai. Net dabar, kai auginu mažą vaikelį namuose, esu apsivertusi folkloro medžiaga, studijuoju ją ir galvoju apie naujas programas.

Į pajūrį atskrido 4 "Aukso paukštės"

Kasmet Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas geriausius šalies mėgėjų meno kolektyvus apdovanoja "Aukso paukštėmis". Nuo 1999 metų teikiamos "Paukštės" - garbingiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje.

Už 2009 metų nuopelnus, pasirodymus ir veiklą "Aukso paukštėmis" įvertinti 22 folkloro, liaudiškos muzikos, vokaliniai ansambliai, choreografijos grupės, chorai, mėgėjų teatrai ir pučiamųjų instrumentų orkestrai.

Šiemet pirmą kartą "Aukso paukštes" nuspręsta įteikti savivaldybėse. Į pajūrį šiemet atskrido net keturios "Aukso paukštės". Vakar Klaipėdos koncertų salėje apdovanojimai įteikti geriausiu 2009-ųjų šalies folkloro kolektyvu pripažintam Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvui "Kuršių ainiai" (vadovai Jolita ir Alvydas Vozgirdai), Tarptautinio spindesio žvaigždės nominaciją pelniusiam Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos jaunių chorui (vadovas Arvydas Girdzijauskas) ir geriausia liaudiškos muzikos kapela pripažintai Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro "Agila" liaudiškos muzikos kapelai "Joldija" (vadovas Laurynas Vainutis).

Dar viena "Aukso paukštė" šiandien 15 val. bus įteikta Maksimo Gorkio pagrindinės mokyklos teatrui "Maska" (vadovė Galina Semionova), pripažintam geriausiu šalies jaunimo teatru.

Jurga PETRONYTĖ