Šokių diena bus kaip niekad turtinga

„Respublika“, tęsdama savo tradicinius pokalbius su 2016 metų Moksleivių dainų šventės vadovais ir dalyviais, šiandien kalbasi su Šokių dienos režisieriumi, gydytoju Vygantu Kazlausku. Svečias apie Šokių dieną (dienos pavadinimas „Mano žemė“) pasakoja su dideliu užsidegimu, entuziastingai; vos pradėjęs pokalbį ponas Vygantas su jam būdinga lengva ironija keliais sakiniais skaitytojui primena, kodėl ir kaip jis, gydytojas, čia, Šokių dienoje, atsidūrė.

„Aš kartais juokauju, kad režisūra yra mano pirmoji profesija. Jau priešmokyklinėje vaikystėje įvairiausiom progom su šeimos nariais, su kiemo draugais vaidindavom nedidelius spektakliukus; to vėliau nenustojau daryti ir mokykloje. Paskui, penkiolikos metų, kai tėvai man padovanojo gitarą, pradėjau muzikuoti, o dvidešimt ketverių baigiau medicinos mokslus; be to, gavau ir choreografo diplomą. Medicina buvo pasirinkta tik dėl to, kad, man baigus vidurinę, Muzikos ir teatro akademijoje nebuvo režisūros kurso. „Bėgdamas“ nuo sovietinės armijos įstojau mokytis medicinos, bet... dvasioj, jei taip galima pasakyt, visąlaik buvau režisierius. Jau seniai supratau, kad tai, ką nori daryti, reikia pradėti daryti nuo vaikystės, ir - kad ir kaip gyvenimas pasisuktų - nuo savęs nepabėgsi ir grįši prie to, kas tau patinka daryti. Kažkas yra pasakęs, kad jeigu ką nors verta gyvenime daryti, verta daryti be saiko.“

„Kai 2016 metų Moksleivių dainų šventės Šokių dienos vadovė Živilė Adomaitienė pasiūlė režisuoti Šokių dieną, aš iškart sutikau. Mes jau esame su ja dirbę vienoje komandoje - 2005 metų Moksleivių dainų šventės Šokių dienoje, kuri tuomet vyko Kalnų parke; kūriau vieną paveikslą su pačiais mažiausiais šokėjais; man regis, - o ir specialistų nuomone, - tas paveikslas buvo labai vykęs, prisimenu visa tai labai gražiai ir šviesiai; lietus - ir tas, regis, buvo šviesus. Taigi, kaip ir nesu visiškas naujokas.“

Daug malonaus darbo

„Dabar apie ateinančių metų Šokių dieną... Teko daug ir tartis, ir ginčytis, bet esminiais klausimais mūsų kūrybinė grupė visuomet sutarė. Beje, turiu pasakyti, kad Šokių dienos vadovei Ž.Adomaitienei pavyko suburti jaunatvišką, labai darbščią ir entuziastingą kūrybinę grupę; tai tikra komanda, būtent komanda, dirbame be jokių rašytų ir nerašytų subordinacijų, hierarchijų ar kokių nors struktūrinių padalinių; tai tiesiog vienminčiai šokio žmonės. Džiaugiuosi, kad šioje šventėje turime visas reikalingas menines tarnybas: dailininkę Sigitą Šimkūnaitę, kostiumų dailininką Kęstutį Rimdžių, šviesų specialistą Arvydą Buinauską, vidžėjų, techninį inžinierių ir t.t. Mano mokytojas Vidas Aleksandravičius visuomet sakydavo, kad be šių tarnybų bet koks režisieriaus darbas yra beprasmis, - beprasmis, kai pats režisierius ir literatūrinius tekstus rašo, ir stumdo švietėjus, ir rengia artistus. Mes dabar išsijuosę kuriame muziką - ji šokiui labai svarbi; jei muzika tokia, kad kojos kilnojasi, tai ir šokėjui lengva šokti, ir žiūrovui smagu žiūrėti. Choreografija, kostiumai, apšvietimas, įvairiausi efektai - viskas dabar ant Šokių dienos „keptuvės“; iki šventės - NET ne metai, o TIK metai, tad dirbam, net dūmai rūksta.“

Atviros erdvės minusai

„Mūsų dainų švenčių tradicija tokia, kad VISKAS turi vykti atviroje erdvėje, lauke - stadionuose, parkuose. Tas laukas, aišku, turi labai daug privalumų, erdvių, - o jei dar tas „laukas“ yra gražus gamtos kampelis, kaip Kalnų parkas, - tai mes, kūrėjai ir dalyviai (ir žiūrovai - taip pat), išlošiame labai daug; tai ir žaisminga, ir patrauklu. Bet... ir vėl „čia Lietuva, čia lietūs lyja“... arba neapsakomi liepos pradžios karščiai. Tai šventė arba ruošimasis jai jau vietoje (repeticijos ir visa kita) dažnai būna sunkus, varginantis, o kartais net ir visai neįmanomas. Repetuoji vidury dienos, kai neapsakoma kaitra ar lietus; pavargsta, nervinasi ir šokėjai, ir vadovai; po gamtos išdaigų sugadintos šventės šventiškos nuotaikos būna nedaug - visgi buvo ruoštasi keletą metų, o lietus, balos, kaitra ima ir iš visų mūsų geriausių norų, iš visko, kas buvo kurta, išmokta, tiesiog pasityčioja. Nors dažnai patys šventės dalyviai ir jaunystė puikiai susigyvena su gamta ir jos pokštais. Atsimenu: per 2005 metų šventę užėjus galingai liūčiai, tėvai puolė mažesnius vaikus glausti po skėčiais ir lietpalčiais, o neprižiūrimi vyresnėliai belaukdami autobusų nusiavė batus ir basom ėmė taškyti balas - tai buvo tikra dalyvių ir vasaros gamtos šventė. Po tos šventės man kilo mintis Vilniaus moksleivių šventei „Džiaukimės drauge“ užsakyti šokį, kurį pavadinau „Vasaros lietumi“.

Uždaros erdvės pliusai

„Šventė turi būti maksimaliai orientuota į šventės dalyvį, moksleivį, vaiką - nesvarbu, kiek jam metų, - tad tokios „drėgnos ar kepinančios“ sąlygos tikrai ne vaikams ir ne jų šventei. Vaikų organizme yra 80 proc. vandens, deja, suaugusiųjų jo belieka apie 60 proc. Vadinasi, fiziologiškai vaiko organizmas yra labiau pažeidžiamas; vaikas nėra sumažintas suaugėlis, kaip kartais norima galvoti. Vaikui turėtų būti ir nesunku, ir įdomu, vaikas turi susidomėti tuo procesu, kuriame dalyvauja; jei jis pervargs, jei jam bus neįdomu, nei mes, vadovai, iš jų nieko gero „neišspausime“, nei žiūrovai nieko gražaus nepamatys. Taigi, Šokių diena jau antrąsyk iš eilės keliasi į „Siemens“ areną, į uždarą erdvę. Tie brėžiniai, kurie yra daromi ant stadionų žolės, turi, aišku, savo specifiką, ir... ant žolės šokėjas didelių menų neparodys, žolė riboja šokėjo judesius; žinoma, didesnius brėžinius galima parodyti, bet norisi, kad šokėjas kiek galima subtiliau atsiskleistų ir pats: kuo geriau pademonstruotų ir savo meninius sugebėjimus, ir fizinį pasiruošimą, išsilavinimą ir energetiką. „Siemens“ arenoje mes turime puikią dangą, ant kurios galime kviesti ir baletą, ir šiuolaikinį šokį, kuris dažniausiai šokamas basomis, ir gatvės bei sportinių šokių grupes, kurioms šokant būtina speciali avalynė; o ir tautinio šokio entuziastams šokant su vyžomis ar kitokiu apavu arenos grindys tik padeda. Taigi, arenoje mes galime pademonstruoti daug įvairesnį ir didesnį šokių spektrą nei ant žolės ar asfalto. Taip pat čia turime galimybių naudoti daugiau efektų ar kitokių šventę praturtinančių elementų; ruošiame vieną paveikslą, kuris vadinsis „Čiuožykla“, - čia bus šokama su riedučiais. Taip pat naudosime įvairias erdvines konstrukcijas, ant kurių bus atliekamos įvairios akrobatinės figūros - taigi šoksime ne tiktai ant žemės ir „ledo“. Ir dar. Arenoje bus paprasčiau „įdarbinti“ gana sudėtingą apšvietimą bei šiuolaikines elektronines, skaitmenines ir vizualines technologijas. Tai čia apie pliusus, o minusas būtų gal tik vienas: visi norintieji galbūt negalės patekti į Šokio dieną, bet nebūtinai Šokio diena turi vykti vieną dieną; galų gale bus ir generalinė repeticija, kurią taip pat bus galima stebėti. Neseniai buvome Latvijoje - stebėjome mūsų kaimynų Dainų šventę, kur kiekviena žanro diena turėjo mažiausiai du lygiaverčius spektaklius-koncertus.“

Keturios mūsų žemės

„Kadangi Šokių diena vadinasi „Mano žemė“, tad režisūros požiūriu mes norime pažvelgti į Žemę kaip ir iš keturių pusių, pamatyti keturis mus supančio pasaulio komponentus: kad, pirma, tai yra Oras, Oras - tai yra Paukščiai ir visa, kas skraido, kad, antra, tai yra Miškas, pasaulio plaučiai; trečia, tai yra Vanduo - pagrindinis gyvybės šaltinis - upės, ežerai, jūros, vandenynai, ir, ketvirta, tai yra Miestas, simbolinis gyvenimo tikslas, kuriame kiekvienas jaunuolis gali ir turi rasti savo vietą, VIETĄ, kur išsipildo jo svajonės. Ir apie visa tai žiūrovams papasakos įvairiaspalvis šokių spektras.“

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“