Šokėja ir rašytoja tarsi skrajūnė ir statybininkė

Kaimynai

Choreografė ir rašytoja Reet Kudu iš Talino - yra viena labiausiai verčiamų šiuolaikinių estų rašytojų į užsienio kalbas. Prieš savaitę ji viešėjo Klaipėdoje, renginyje "Novelės ruduo 2003". Pasinaudodami proga įdomiai menininkei uždavėme keletą klausimų.

- Atstovaujate dviems meno šakoms - literatūrai ir choreografijai. Kas tarp jų bendro?

- Šokis ir žodis susijungia manyje. Negalėčiau gyventi be kurio nors vieno iš jų. Skaityti išmokau labai anksti, dar prieš pradėdama lankyti mokyklą. Tada buvau maniakiškai įnikusi į knygas. Skaičiau nuolat, storiausius romanus. Jie mane įkvėpė. Mama norėjo mane truputi atitraukti nuo knygų, kad nesusikūprinčiau ir išleido mokytis choreografijos. Ilgą laiką šokti man buvo sunku, tik subrendusi suvokiau, jog galiu šokti, kad ir muzika mane įkvepia. Dabar šokis man suteikia polėkį. Jis - tarsi eilėraštis. O prozos rašymas - sunkus, kantrybės reikalaujantis darbas.

- Tačiau rašymui skiriate daugiau laiko. Rašote noveles, romanus, pjeses. Kuris žanras jums mieliausias?

- Romanas. Ką tik užbaigiau vieną romaną. Rašydama romaną tarsi savo noru sėdu į kalėjimą, tačiau man tai patinka. Tuo laiku, kol rašau tarsi gyvenu su įsivaizduojamais herojais. Rašau romaną kaip statybininkas stato namą. Nuo pamatų, pirmo aukšto ir t.t. Negalima padaryti jokios klaidos, kad vėliau jis nesugriūtų. Man patinka, kad romanas suteikia autoriaus saviraiškai daug erdvės ir laisvės. Mano draugai sako, jog pradėjusi rašyti aš tarsi susergu, nes rašau nesustodama. Jie - teisūs. Literatūra iš tiesų - tarsi liga. Juk neini kaip kiti žmonės į darbą, į kavinę, su niekuo nebendrauji, kol nepersergi.

- Vakaro metu paminėjote, kad visada mielai sugrįžtate į Klaipėdą. Kuo ypatingas jums šis miestas?

- Nors man sakė, kad per karą ir po jo Klaipėda buvo labai sugriauta, tačiau aš čia jaučiu senų laikų dvasią. Ja alsuoja senamiestis, jūra ir savo miestą mylintys klaipėdiečiai. Net lietuvių kalbos nesuprantantys rusai, kurie skundžiasi, jog dabar nebegali susišnekėti įstaigose, nenori palikti Klaipėdos, nes ją myli. Pastaraisiais metais praleidžiu labai daug laiko Vokietijos didmiesčiuose. Ten nejaučiu tos žmonių meilės miestui, visi atrodo labai šalti, abejingi aplinkai ir vieni kitiems.

- Paskutinį kartą Klaipėdoje buvote prieš dešimtmetį. Kas, jūsų akimis, labiausiai pasikeitė per tą laiką?

- Mes patys labai pasikeitėme. Kai buvau "Novelės rudenyje" prieš daugelį metų - man Klaipėda buvo užsienis. O dabar aš labai daug keliauju, dalyvauju įvairuose skaitymuose. Tie mes estai, tiek jūs, lietuviai, tapome labiau pasitikintys savimi. Mes naujaučiame mažos tautos komplekso, nes žinome, kad mūsų pranašumas - mūsų savitumas. Be to, mes sukaupėme daugiau patirties nei vakariečiai. Jie negyveno tarybinėje santvarkoje ir nežino, kas tai yra. Jie pažįsta mus ne daugiau kaip Mėnulio gyventojus. Apie tai ir yra mano paskutinės knygos.

Jurga PETRONYTĖ