Skulptūrų parkas: nemokama dovana su dvigubu dugnu

Keliolikos renginyje dalyvavusių ekspertų pranešimai iliustravo skirtingus požiūrius į parko būtį. Tačiau aišku viena - jis rūpi ir laukia ryžtingesnių sprendimų, kurių dėka taptų vienokiu ar kitokiu puoselėjamas ir atgautų sulūžusių suolelių bei vakarais tamsoje skendinčių išbyrėjusių takelių smukdomą prestižą.

Vilnietė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė sakė parke specialiai praleidusi gerą pusdienį - išvaikščiojo visus takelius, fotografavo skulptūras ir stebėjo kitus lankytojus.

"Galima sakyti, kad skulptūra yra toks menas, kurio negali liesti. Bet ar ne didžiausias džiaugsmas autoriams yra žinoti, kad parkas gyvas, o prie skulptūrų stovi eilės?" - sakė viešnia, rodydama nuotraukas, kuriose jauniausieji klaipėdiečiai glaudžiasi prie, menotyros terminais kalbant, animalistinių parko skulptūrų.

R. Rachlevičiūtės teigimu, parkas vadintinas meno kūriniu, susiformavusiu per keletą dešimtmečių. "Įsivaizduokime, žvelgiant iš XXII amžiaus, tai bus meno klasikų kūriniai, Lietuvos skulptūros istorija, - pastebėjo ji. - Kiekvienas autorius, dalyvavęs parko kūrime simpoziumų metu, dabar jame turi savo ekspoziciją."

R. Rachlevičiūtė negailėjo pagyrimų ir parko, kaip ekspozicinės erdvės, struktūrai. "Kiekvienai skulptūrai čia parinkta vieta - o juk skulptūra tik tuo atveju ir graži, jeig matoma iš visų pusių", - sakė ji.

Vilnietė žavėjosi, kad parke sugyvena įvairių laikmečių ir paskirties meno kūriniai ir monumentai. "Vilniuje specialiai reikėjo kurti Tolerancijos centrą, o klaipėdiečiai ramiai priima sovietmečio paveldą. Turėtumėte tuo didžiuotis", - teigė ji.

Specialistės nuomone, viena didžiausių parko problemų ta, kad jis yra atviras ir praeinamas - daugelyje šalių tokio tipo parkai vis dėlto yra aptveriami ir nakčiai užrakinami, antraip net iš pažiūros labiausiai civilizuotose būtų sudėtinga išsaugoti pirmapradį vietos grožį, nenuniokotą vandalų.

Audringų ir skirtingų reakcijų sulaukė kraštovaizdžio architektės Laimutės Norkienės pateikta Georges-Henri parko Briuselyje (Belgija) apžvalga. Faktas, kad parke, kuriame išsitenka ir kvapiųjų augalų darželis, ir fontanas, ir vaikų žaidimų aikštelės, ir erdvės renginiams, kai kurie pėsčiųjų takai išgrįsti tikrais antkapiais su mirusiųjų vardais bei gimimo ir mirties datomis, sukrėtė ne vieną.

Kiti buvo linkę įžvelgti gilią filosofinę prasmę - esą šitokiu būdu į laisvalaikio pramogas subtiliai įterpiama būties laikinumo ir akimirkos grožio idėja.

Istorikas Dainius Elertas, Visuomeninės patariamosios Klaipėdos kultūros paveldo komisijos pirmininkas, savo ruožtu akcentavo būtinybę išsaugoti parko vietoje buvusias senąsias kapines. Jo teigimu, prieš konferenciją vykusio komisijos posėdžio išvados nesiskyrę nuo ankstesnių jos nutarimu.

Išvadose akcentuojama, kad parkas buvo sukurtas pažeidus LTSR ir dabartines teisės normas. Esą dangstant tai parkui buvo suteiktas Martyno Mažvydo vardas, o dabar eskaluojama Skulptūrų parko idėja.

"Būtina išskirti ir pažymėti senųjų kapinių ribas bei vietą. Prioritetą reikia teikti istorinei planinei struktūrai, grąžintiniems antkapiniams paminklams, reikia pažymėti ir čia palaidotų karių bei karo belaisvių, sovietų represinio režimo aukų kapus, o senųjų kapinių prieigose specialiai tam skirtoje vietoje pateikti informaciją apie kapinių naikinimą ir atkūrimo procesą, - išvadas citavo D. Elertas. - Dalis skulptūrų savo turiniu nedera šiai vietai, tas jas reikėtų eksponuoti kitur."

Primename, kad iki spalio 23 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) veiks istorinė paroda "Klaipėdos skulptūrų parkas. Veidai, faktai, daiktai" bei E. Balsio menų gimnazijos moksleivių grafikos darbų paroda "Parkas. Linija".

Istorinėje parodoje pristatoma vertinga medžiaga - gausybė nuotraukų, kurioje įamžintos senosios Memelio kapinės ir vėlesnis jų virsmas miesto parku, prasidėjęs 1977-aisiais ir kasmečių menininkų simpoziumų forma vykęs 15 metų.

Tai - pirmoji tokio pobūdžio parko praeities apžvalga, parengta bendradarbiaujant su Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka, administruojančia turtingą miesto metraštininko Bernardo Aleknavičiaus fondą, menotyrininku Petru Šmitu, dailininke Sofija Kanaverskyte ir kt.

Muziejus kviečia klaipėdiečius pasidalyti nuotraukomis iš šeimos archyvų, kuriuose įamžintos simpoziumų akimirkos, renginiuose dalyvavę skulptoriai ir t. t. Fotografijos bus nuskenuotos, o originalai - grąžinti šeimininkams. Taip pat laukiama ir iš lūpų į lūpas perduodamų istorijų, prisiminimų apie pokario situaciją miesto kapinėse prieš joms tampant parku - juos užfiksuotų muziejaus darbuotojai.

"Paminklais kapinių neatkursi"

Vygantas VAREIKIS, istorikas, Klaipėdos tarybos narys

Pabandysiu vertinti ne istoriniu, o miesto valdžios požiūriu. Tai, ką sako Dainius Elertas, yra įdomu. Tačiau jeigu su konkrečia vieta tavęs niekas emociškai nesieja, vargu ar surasi šį ryšį žiūrėdamas į bet kokį paminklą. Antra vertus, kokia yra aplinka? Deja, ji ne tokia kaip anksčiau. Šalimais - gana judrios Liepų bei Trilapio gatvės, autobusų stotis, teniso kortai, kuriamas Tautinių kultūrų centras, krepšinio aikštelė ir t.t. Šiuo atveju kapinės, kaip emocinis dalykas, yra prarastos. Mano asmeniškai kiek gaila restorano "Metų laikai", nes tai buvo kultūringas, neprimityvus traukos centras. Manau, kaip tik derėtų pagalvoti apie gyvųjų ir mirusiųjų sugyvenimą, ir istorinių simbolių bei traukos kūrimas yra gvildentini dalykai.

"Noras griauti - sindromo dalis"

Elona LUBYTĖ, menotyrininkė

Pati formuluotė - statyti, ardyti, perkelti - atspindi aukos ir budelio sindromą. Vadovaujantis tokiu principu, jeigu anie griovė, mes dabar neva irgi turime griauti tai, ką jie pastatė. Gal vis dėlto suvokime, kad gyvename šiandien ir būdų susitarti yra. Apklausos rezultatai rodo, kad parkas kaip rekreacinė erdvė tapo miesto tapatybės dalimi ir inicijuoti griovimą būtų netikslinga.

"Įsivietinimas yra sąmoningas procesas"

Vytautas RUBAVIČIUS, filosofas, kultūrologas

Sostinės urbanistams ir politikams nesyk kartojau, kad Vilniuje gyvena žmonės, neverti Vilniaus miesto, ir turi užaugti kelios kartos, kad jie iki jo "priaugtų". Gal Klaipėdoje įvyko kažkas panašaus? Gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, išvykau iš čia nieko apie miestą nežinodamas, nors buvau geriausias savo mokyklos mokinys. Šiuo metu tokių klaipėdiečių yra daug. Reikėtų mąstyti apie galimybę urbanistiniais ir kitokias būdais įsivietinti šioje žemėje ir šios žemės istoriją padaryti savą. Man pavyzdys yra Trakų pilis: kas būtų rajono ekonomika be pilies, be turistų? Vaizdžiai kalbant, visa istorija yra muliažas, visais laikais buvo griaunama ir statoma. Bet mes kalbame apie sąmoningą įsivietinimą.

"Nesijautėme esą kapinėse"

Algirdas BOSAS, skulptorius, Klaipėdos simpoziumų dalyvis

Buvau prie pačių parko kūrimo ištakų. Iniciatorius buvo gerbiamas Alfonsas Žalys. Jis sukvietė mus, kokius septynis aštuonis, ir sako: "Vyrai, gal turiete ką atliekamo savo dirbtuvėse, kad papuoštume parką?" Pagalvojau - ką ten atneši, mažas darbelis tokioje erdvėje prapuls. O paskui buvo įvertinta, kiek skulptorių galėtų naudotis vienu kompresoriumi, kad galėtų apdoroti akmenį... Į pirmąjį simpoziumą daugiausia atvažiavo vilniečių. Buvo švaru, nušienauta - paruošta darbui. Niekas nežinojo, ką darysime, bet žinojo, kad reikia veikti greitai - per 25 dienas. Visi dirbome su didžiausia atsakomybe ir kiekvienas jautėmės esantys ne kapinėse, o erdvėje, kurioje turi įsikurti mūsų skulptūros.

Miestiečiai: "Parkas naudingas miestui"

Konferencijos metu geografas Rolandas Norvaišas pristatė Klaipėdos universiteto Socialinės geografijos katedros šiemet atliktą sociologinę apklausą, kurios metu 761 miestelėnas atsakė į klausimus apie Skulptūrų parką ir pageidaujamą jo viziją. 53,9 proc. apklaustųjų pritarė sumanymui sutvarkyti parką, pastatyti naujų skulptūrų, padaryti parką saugesnį, pasodinti naujų medžių.

Daugiau kaip pusė apklaustųjų nurodė esą patenkinti parko vaizdu, kapinių ir skulptūrų ekspozicijos sąveika. 29 proc. ją nepatenkinti.

78 proc. respondentų mano, kad reikėtų įamžinti įžymių žmonių atminimą Senosiose miesto kapinėse. 31 proc. apklaustųjų mano, kad įžymius žmones reikėtų įamžinti įrengiant informacinius stendus. 28 proc. apklaustųjų pritarė nuomonei, kad reikėtų pastatyti naują memorialinį paminklą.

Dauguma respondentų yra patenkinti parko skulptūrų ekspozicija: 64 proc. apklaustųjų nurodė, kad skulptūros juos tenkina. Kiti kėlė siūlymą atnaujinti skulptūras.

Dauguma apklaustųjų nurodė norintys, jog parko skulptūros būtų atnaujintos, bei labiau prižiūrimos. Mažesnė dalis pareiškė norintys naujų kūrinių, papuošiančių parką. Vieniems parko skulptūros yra sunkiai suprantamos, o kiti priešingai norėtų modernesnių kūrinių.
Gyventojai norėtų, kad parke būtų organizuojama daugiau įvairių renginių, Labiausiai trūksta muzikos vakarų, taip pat didelis poreikis jaučiamas meno projektams ir poezijos skaitymui, šiek tiek mažesnė respondentų dalis norėtų edukacinių ir sporto renginių parke.

95 proc. apklaustųjų mano, kad parkas yra naudingas miestui. Daugiausia jis prisideda prie miesto įvaizdžio formavimo, taip pat atlieka rekreacinę ir edukacinę funkcijas.

Skulptūrų parke, apklaustųjų nuomone, reikia sutvarkyti aplinką: pasodinti daugiau gėlynų, pastatyti naujus suoliukus, įrengti daugiau žibintų, apgenėti medžius, įrengti kavinę ir geresnę vaikų žaidimų aikštelę. Taip pat reikia renginių įvairioms amžiaus grupėms. Mažesnė dalis respondentų mano, jog reikia pakoreguoti skulptūrų ekspoziciją ir užtikrinti saugumą. O 12% apklaustųjų skulptūrų parke nekeistų nieko.