Skulptūrų metamorfozės

Brandaus amžiaus skulptoriai, kurių kūriniuose vyrauja moterys, linkę tikinti, jog tai - Tėvynės, upės simbolis, gyvybės arka. Ar neiškaldina konkrečios, vystančios moters kūno grožio?

"Aišku, ir konkrečios moterys daro įtaką kūrybai, bet aš nenorėčiau įvardinti, Marytė tai ar Birutė. Ji tik pažadina viziją kaip mūza. Esu linkęs į modernizmą, kartais - į siurrealizmą, tokia mano natūra. Nevengiu simbolikos", - sakė autorius.

Pasak jo, mąstymą išlaisvina emocija, jausmai ir galvojimas apie reikšmes. Jeigu pavyksta išgauti naujesnę plastikos formą, lieka patenkintas atradimu. Būna, kad su laiku darbas praranda vertę arba - atvirkščiai, įgyja jėgos, įtaigos ir suteikia minčių kitiems kūrinių ciklams.

V. Bubelevičius, sukūręs per 100 skulptūrų, anksčiau kūrybai daugiausia naudojęs akmenį, dabar lieja bronzos skulptūras. Sako, kad jam patinka ne laikinos, bet patvarios medžiagos, mėgsta skobti ir juodąjį ąžuolą.

"Noriu "išmesti" laiką, eiti į praeitį, netrint ribų, skulptūros byla įvykti gali ir šiandien, ir ateityje. Amžinos temos nepraranda reikšmės. Ir, aišku, mes, skulptoriai, esame skolingi Lietuvos istorijai, atsižvelgiame į tai, kokią ateityje norime formuoti visuomenę", - sakė skulptorius.

Ką daryti, kad aikštės skulptūra būtų pastebima labiau nei parduotuvės vitrina? Jai reikia turėti vidinės jėgos, vaizduotę veikiančios plastikos išraiškos.

"Jeigu patenki į skulptūros lauką, jis taip lengvai nepaleidžia, jauti poveikį. Kartais parodoje net nežiūrėdamas į Rembranto paveikslus bandydavau eiti pro šalį, ir jausdavau, kaip nugara eina šiurpuliukai. Ilgai išstovėti prie Van Gogo "Topolių" negali, net bloga pasidaro, pradeda erzinti - tokia didžiulė įtaiga. Arba Mikelandželo piemenėlio nugara - tarsi magnetas, negali atsitraukti", - kalbėjo skulptorius, kurio pomėgis yra tapyba ir akvarelė.

Lietuva atėjo iš ąžuolo

"Skulptūros idėja ateina iš pasąmonės. Sapne vaikštau aplink skulptūrą, net sprendžiu, iš kokios medžiagos, kokio mastelio daryti, kur būtų galima ją statyti. Realizavimas - profesionalumo reikalas", - sakė V. Bubelevičius.

Skulptorius savo studentams visuomet pabrėžia, jog baltų menas yra stiprių kūrybinių inspiracijų užtaisas. Jis sako, kad reikia priartėti prie autentiškos baltų kultūros, tai - neišsemiamas aruodas: mitologija, pasakos. Parodoje matome žaltišką jo autoportretą: nukaldino veidą, įkalintą geležiniame bate, apraizgytame žalčiais.

"Nemanau, kad žiūrovas iš karto iki galo viską supras. Stiprioje skulptūroje užkoduota tiek visokių prasmių, kad jos išsikristalizuoja per laiką. Kaip gerą knygą skaitai, išgyveni kelis kartus", - sakė kūrėjas. Tūrinės jo skulptūros turi savo siluetą, o ažūrinės atsirado, kaldinant antkapinius paminklus. Autorius jas vadina piešiniais danguje. Kaip ir paišydavo vėliau iš juodojo metalo paties darytas vėtrunges. Šių ciklas iškeliavo į svečias šalis.

Karalių Mindaugą skulptorius neišvengiamai pavaizdavo agresyvų, nes kitaip jis nebūtų sukūręs valstybės. Skulptūros karalius tarsi teigia: "Čia mano žemė, mano kalavijas, pabandykit atimti valdžią." Sostas yra M raidės pavidalo, jo laipteliais kopia vaikai, tarsi norėtų atsisėsti tautos tėvui ant kelių. Juokauja, kad kolegos Remigijaus Midvikio sukurta Mindaugo skulptūra turi aktoriaus Juozo Budraičio veido bruožų.

"Mano skulptūrų moterys prasidėjo nuo šioje parodoje stovinčios medinės, pavadintos "Lietuva", ji - kaip koplytstulpis, galintis stovėti bet kurioje gimtinės kryžkelėje. Tai yra mano raktinis darbas", - sakė V. Bubelevičius.

Autoriaus skulptūras galima vartyti rankose: tokiu būdu vienoje kamerinių skulptūrų gali matyti gramofoną, varpą, taurę. Pakeitus kūrinio padėtį, keičiasi masteliai ir prasmės. Dvylikos skulptūrų ciklo metamorfozių ir virsmų gali būti, kaip jis sako, astronominis skaičius.

Koks dialogas vyksta tarp dėstytojo ir jo studentų? Šie nėra ruošiami profesionaliais skulptoriais, tačiau kartais turi labai gerų idėjų, ir pedagogas skatina juos dalyvauti kūrybiniuose konkursuose. Sako, kad pasaulinių įtakų įvairių ateina, bet reikia pasukti savo smegenėles, mąstyti savaip. Grožio rasti gali medyje, akmenyje ir mėginti pranokti motiną ir mokytoją gamtą.