"Šiandieniniame gyvenime man trūksta poezijos ir romantikos"

Dviejų dalių meilės istorija "Kuprelis" pagal Igno Šeiniaus romaną bene geriausiai atskleidžia Klaipėdos dramos teatro aktorių, režisierių, scenaristą Kęstutį Macijauską. Todėl būtent šiuo spektakliu šį sekmadienį, lapkričio 6 d., 18 val. K. Macijauskas pažymės savo 50-metį.

Klaipėdos dramos teatre neseniai įvyko pirmoji V. Krėvės "Raganiaus" repeticija. Tai trečiasis, po Žemaitės "Trijų mylimų" ir I. Šeiniaus "Kuprelio", jūsų režisuotas lietuviškas spektaklis. Kodėl imatės būtent lietuviškų kūrinių?

Juk lietuviais esame gimę, nors ir einame į kosmopolitizmą, globalizmą... Užsienietiškus veikalus yra kas stato ir be manęs. O man atrodo, kad aš geriausiai žinau lietuvių literatūros klasiką. Todėl ir noriu ją perkelti į teatrą.

Tiesa, šiuolaikiniam žmogui senoji lietuvių literatūra gal atrodo naivi, romantiška. Gal todėl jaunimas knygų neskaito. O man atrodo, kad poezijos, romantikos kaip tik ir trūksta šiandieniniame mūsų gyvenime.

Argi neaktuali šiandien V. Krėvės "Raganiaus" problematika, skirtingų pasaulėžiūrų - pragmatiškos ir poetiškos - susikirtimas? Įdomūs ir patys personažai Kukis ir Gugis.

Kęstutis Macijauskas yra ir aktorius, ir režisierius, ir scenaristas. Kuris vaidmuo jums pačiam įdomiausias?

Kai pats statau spektaklį, įdomiausia - režisūra. Žinoma, svarbu parašyti gerą inscenizaciją, nes nuo jos viskas prasideda. Rašydamas realizuoju savo literatūrinius gabumus ir žinias. Tačiau jau rašydamas aš galvoju apie režisūrą.

Režisieriaus vaidmuo - atsakingiausias. Jis, ne aktoriai, gauna pylos, jei spektaklis nepavyksta.

Tačiau aš esu aktorius, jaučiu atsakomybę ir už savo vaidmenį, jaudinuosi prieš spektaklius. Bet aktorius yra labai priklausomas, jis negali pasirinkti, ką vaidinti. Na, dabar aktoriai jau renkasi, bet aš ne taip išauklėtas.

Jei reikėtų dabar iš naujo rinktis specialybę - rinkčiausi režisūrą, nes režisierius - laisvesnis. O jaunystėje svajojau tapti garsiu aktoriumi. Kai baigiau mokyklą, Vilniuje buvo renkamas televizijos režisierių kursas, tačiau aš mieliau išvažiavau į Šiaulius studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros Pedagoginiame institute, kad galėčiau vaidinti Natašos Ogaj studijoje prieš Šiaulių dramos teatro.

Baigęs du kursus sužinojau, kad Klaipėdos dramos teatro vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys renka aktorių kursą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Strimgalviais atlėkiau čionai.

Kada ir kaip jus suviliojo teatras?

Nežinau, gal genai čia kalti. Toks jau mano charakteris - nuo mažens mėgdavau apsimesti kuo nors kitu. Pusbrolius gąsdindavau lakstydamas apsirengęs išvirkščius kailinius. Klasėje buvau juokdarys, vaipydavausi mokytojoms už nugaros, mamos sijoną ant galvos užsimaukšlinęs kunigą vaidindavau.

Mano vaikystės miestelyje Tauragėje buvo liaudies teatras. Jame lankiau jaunimo studiją. Būti aktoriumi tada buvo garbė, tai buvo prestižinė specialybė. Aktoriai buvo lyg dievai.

O dabar?

Dabar suvokiu, kokia tai sunki ir nedėkinga profesija. Anksčiau, kai girdėdavau vyresnių aktorių posakius, jog savo vaiką į teatrą leistų tik per savo lavoną - maniau, kad tai - poza.

Šiandien ir aš nenorėčiau, kad mano sūnus dirbtų teatre. Ne, nedrausčiau. Ir nereikėjo drausti - sūnus jau studijuoja informatiką.

Apie ką svajojate 50-mečio jubiliejaus išvakarėse?

Norėčiau gauti gerą vaidmenį.

Kas yra geras vaidmuo?

Tai gera dramaturgija ir geras režisierius. Pernai gavau tokį vaidmenį N. Saimono pjesėje "Banketas", režisuotoje Povilo Gaidžio. Kada vėl nusišypsos tokia laimė - nežinau, nuo manęs tai nepriklauso.

Vis apie teatrą kalbame. O ką K. Macijauskas veikia už scenos? Gal turite kokį hobį?

Turiu vieną hobį, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo, - žvejybą. Geriausiomis savo draugėmis vadinu dvi upes Jūrą ir Miniją.

Net jei niekas nekimba, galiu sėdėti prie tekančio vandens visą dieną. Atrodo, kad su srove nuplaukia blogos mintys, jausmai. Žinoma, jei visai nekimba irgi liūdna...

Dar labai mėgstu keliauti. Vaikystėje svajojau būti gamtininku ar tolimojo plaukiojimo kapitonu, kad galėčiau keliauti. Truputį esu pakeliavęs. Pirmame kurse su kurso draugu Kazimieru Žvinkliu autostopu buvome nuvažiavę net iki Tbilisio.

Ir dabar į kalnus labai norėčiau. Ne kaip alpinistas ar slidininkas. Tiesiog šiaip. Pakerėjo kažkada kalnų didybė.

Apskritai man atrodo, kad gamta tikresnė ir svarbesnė už meną ir kultūrą. Kita vertus, menininkas turtingesnis už verslininką. Nes materialios vertybės laikinos, o kūryba - tikras ir amžinas turtas.

Jurga PETRONYTĖ