Šeima - brangiausias Eugenijos Karčiauskienės papuošalas

Vardan šeimos savo kūrybines ambicijas pamynusi Eugenija Karčiauskienė tikina esanti laiminga. Neseniai jubiliejų atšventusios moters gyvenimo kraitin sugulę trisdešimt bendro gyvenimo su metalo plastiku, juvelyru Vytautu Karčiausku metų, saugi ir rami dukrų vaikystė ir meno galerijos-kavinės "Pėda" suklestėjimas Eugenijai svarbesnis nei garbė vadintis menininke.

- Kaip ir Vytautas studijavote juvelyriką Telšių taikomosios dailės technikume bei Talino institute, tačiau anksti ištekėjusi visas jėgas atidavėte šeimai, ne kūrybai? Kodėl?

- Kaip vyras ir žmona abu negali vaikų gimdyti, taip ir kūrybai atsidėti abu negali. Mūsų bičiuliai, kurie bandė išsaugoti savo kūrybines ambicijas, šeimos neišsaugojo. Jaučiau, kad neturėsiu tiek laiko, kad galėčiau visas jėgas skirti kūrybai ir tapti savarankiška menininke. Dirbau kartu su Vytautu. Daug darbų kartu sukūrėme, tačiau parodose jie ėjo po viena jo pavarde.

- Jums dėl to neskaudu?

- Ne. Aš nesu garbėtroška. Jei būtume kiekvienas atskirai mušęsis dėl garbės nieko nebūtų buvę. O kai mušėme į vienus vartus - turime rezultatą, dvi puikias dukras, daug gražių darbų ir "Pėdos" galeriją.

Negalėjau kitaip elgtis. Gimus vaikams jaučiau atsakomybę, kad jie būtų prižiūrėti, sutvarkyti, kad nelakstytų su raktais ant kaklo.

Drausmingumą, pareigingumą man įskiepijo mano šeima. Gyvenome Telšių rajone, kaimo sąlygomis, labai neturtingai. Mano tėvai buvo labai paprasti žmonės, tačiau mus, vaikus, labai mylėjo ir dėmesio mums skyrė labai daug. Tėvelio labai anksti netekome, mama viena pati virė, kepė, melžė karvę, paukščius ir mus septynis vaikus augino. Visi mes buvome tvarkingiausi ir mokėmės mokykloje geriausiai.

Kai būdavo gyvenime sunku, pagalvodavau apie mamą. Ir dabar dažnai į ją pasižiūriu. Jai 81-eri metai, bet ji labai gražiai atrodo, labai tvarkinga.

Man kur kas lengvesnė dalia teko. Vytautas - geras vyras, atsakingas, labai dukras myli. Niekada mūsų šeimoje nekilo didelių problemų, nes požiūris į daugumą dalykų panašus, darbas tas pats. Sakoma, kad kiekvienoje šeimoje būna kriziniai periodai. Neatsimenu, kad mums su Vytautu kada nors būtų neįdomu drauge.

- Tačiau kiekvienoje šeimoje kyla didesnių ar mažesnių konfliktų. Dėl ko susiginčijate su Vytautu?

- Mudu dar bendro gyvenimo pradžioje buvome sutarę vieną taisyklę - kas gyvenime benutiktų išlikti sąžiningais. Jei yra problemų - nereikia slapstytis, reikia tai pripažinti ir spręsti.

Susibardavome dėl vaikų auklėjimo. Mano manymu, jis buvo per griežtas mergaitėms. Net su nauju drabužiu neleisdavo prie veidrodžio pasimaivyti. Visa tai jos darydavo, kai jis nematydavo. Labai jau rimtai jis į viską žiūri.

Kai dukros susirado draugus - jam buvo didelis stresas. O kai ištekėjo už užsieniečių - jis šiek tiek pasikeitė. Pradėjo šiek tiek kitaip bendrauti, kitaip vertinti įvairius dalykus. Anksčiau jis buvo, kaip ir visi mūsų vyrai, šiek tiek sovietinis.

- O kaip jūs reagavote į svetimšalius žentus?

- Manau, kad dukros išsirinko užsieniečius todėl, kad nesurado pačių geriausių Lietuvoje. Teko su tuo susitaikyti. Puikiai su jais sutariame. Gaila tik, kad nesusišnekame iki galo.

- Dukroms ištekėjus tikriausiai pajutote tuštumą. Kuo ją užpildėte?

- Tuo pat metu, kai dukros užaugo ir panoro gyventi atskirai, mes su Vytautu išsikėlėme gyventi į kaimą. Nauja aplinka, sodyba užėmė mane, nepajutau vaikų atsiskyrimo skausmo. Dar stipriau pajutau, kiek daug man reiškia Vytautas ir kokia svarbi jam esu aš. Juk likome vieni du dideliuose namuose. Pradėjome vienudu vakarais gerti arbatą, dar artimiau pažinti vienas kitą, tačiau tenka pripažinti, jog tokios akimirkos ir dabar retai pasitaiko.

Vytautas neišlenda iš dirbtuvės, aš kiauras dienas praleidžiu galerijoje ir kavinėje, savaitgaliais sodyboje nuolat priimame svečius, o dar norisi ir su anūku pažaisti.

- Pernai nustebinote publiką keletu savo kūrybinių darbų. Galbūt ir šiemet rengiate staigmeną?

- Juvelyrikos tendencijų ateinantiems metams paroda bus už poros savaičių. Svajoju pateikti kelis savo pasiūlymus. Nesinori degraduoti. Nors gal jau anksčiau reikėjo pradėti rodyti savo darbus.

- Neseniai atšventėte savo 50-metį. Kuo nudžiugino jus namiškiai per gimtadienį?

- Beveik visi esame gimę tuo pat metu. Buvome labai užsiėmę ir dar sirgome, bet jie man surengė labai smagią šventę. Buvau tokia laiminga, maniau verksiu. Jie prikvietė visokių netikėtų žmonių, prigalvojo tiek daug įvairių dalykų, net nenoriu atskleisti.

Vyras padovanojo sidabrinę taurę su mūsų šeimos inicialais. Vieną tokią jau turėjome. Tai mūsų šeimos simbolis, iš kurio visi geriame per didžiąsias šeimos šventes. Dabar turėsime tokias dvi. Ir dar šeimyna man padovanojo labai tolimą kelionę. Nesakysiu, kokią. Pasidalinsiu įspūdžiais sugrįžusi.

- Ar tiesa, kad vyresnei nei 20-ties metų moteriai kiekvienas jubiliejus - lūžis?

- Lūžis įvyksta savaime ir ne per jubiliejų, bet prieš kokius 2, 3, 5 metus. Pradedi daug ką vertinti kitaip. Pamenu, būdama 45-erių vyrus pradėjau vertinti kaip normalius žmones, - juokiasi. Pati pradėjau gyventi absoliučiai paprastai, nuoširdžiai. O visai neseniai suvokiau, kad esu labai kantri, nes išgyvenau su vienu vyru taip ilgai.

Penkiasdešimt metų - daug, tačiau amžiaus naštos nejaučiu ir manau, kad svarbiausia nepykti ir šypsotis. O mūsų moterys labai piktos. Man ir seserys sako: "Tu maivaisi ir vaipaisi, nes tau sekasi". Iš šalies gal taip atrodo. O juk daug kas nuo mūsų priklauso. Argi bus geriau, jei viską darysi susiviepusi?

Jurga PETRONYTĖ