Saulius Jokužys: Moteris yra viso pasaulio įkvėpėja

- Papasakokite apie parodą „Virpesiai“. Kokie tai darbai?

- Tai yra moters kūno apdainavimas. Tema - aktai. Tai - nuolatinė mano tema. Moteris, kurios mes nepažįstame, moteris spalvose, vaizduose, fantazijose ir lūkesčiuose. Darbai dideli, daryti ant drobės. Paroda „Virpesiai“ ministerijoje buvo skirta kovai su onkologinėmis ligomis, moterų ligų prevencijai. Buvo susirinkę specialistai iš visos Lietuvos, o parodos atidarymas tapo kultūriniu akcentu.

- Kodėl būtent moterų aktai? Ar moteris visada yra jūsų įkvėpėja?

- Moteris yra ne tik mano, ji yra viso pasaulio įkvėpėja. Ne kartą esu sakęs, jog tai pats tobuliausias gamtos ir Dievo kūrinys. Motina, moteris, kareivė, meilužė, vadovė. Be jos žmonija neturėtų tokio idealo, dėl kurio vyksta meilės karai, kuriama poezija. Tai pats vitališkiausias gamtos kūrinys. Poetai apdainavę, skulptoriai išdirbę. Nieko naujo nepasakysiu, ką yra pasakę tūkstančiai už mane protingesnių žmonių.

- Pastaruoju metu šiuolaikinis pasaulis visur ieško perdėtos lygybės. Kai kas paklaustų - kodėl ne vyrų aktai?

- Yra ir vyrų aktų. Bet aš gal būsiu toks tradicionalistas. Fotografuoja kai kas ir vyrus. Bet suvokti ir suprasti grožį per moterį yra daug lengviau negu suvokti per nuogo vyro aktą. Jis žemiškesnis, karžygiškesnis, galbūt net iškrypėliškesnis. O moters aktas - kas kita. Jeigu moteris gėrisi moterimi, kaip ir su ja konkuruoja. Juk tie visi pasipuošimai, nauji rūbai, tai tikrai ne dėl vyrų. Mes žiopliai ne visada viską matom. Tai yra gamtos dėsnis. Kaip žiedeliai gamtoje vienas už kitą gražesni, taip ir moteris puošiasi būtent moterų auditorijai. Vyrai ne visus tuos virpesius ir supranta. Nepajunta, kai yra įviliojami į moters pinkles, jos akis, lūpas. Virpesiai yra pažinimas, palytėjimas, suvokimas. Viskas iš esmės susideda iš mikrovirpesių. Galima visur įžvelgti bjaurastį, tačiau mano moto yra visada ieškoti gėrio ir grožio, nes nuodėmė mus pati susiras.

- Jūsų nuotraukos nėra klasikinės - jos apdirbtos, pakeistos spalviškai. Kodėl? Ar slepiate savo herojes?

- Aš noriu, kad mano herojės būtų apibendrintos. Tai ne personalinės fotografijos. Aš mielai parašyčiau ir bendraautorę to kūrinio. Nes iš esmės nuo modelio labai priklauso, ar fotografija pasiseka, ar ne. Bet kol kas to niekam nereikia. Čia yra moteris - simbolis. Gal tos mano spalvinės fantazijos ir ne visada atitinka realybę ir lūkesčius, bet juk pasaulį gali matyti kaip nori. Svarbu, kokiomis akimis į jį žiūrėsi.

- Kaip pasirenkate modelius? Ar turite kažkokius kriterijus? Galbūt net išmatavimus?

- Jeigu aš daryčiau užsakomąjį automobilių padangų reklaminį bukletą, gal ten ir būtų kriterijai. Dažniausiai tai yra įvairaus amžiaus moterys - pradedant nuo ką tik subrendusių, baigiant brandaus amžiaus moteriškėmis, su kuriomis mes atrandame bendrą vidinį ryšį. Tai moteris, kuri gali atsipalaiduoti, šiek tiek paimprovizuoti. Nes kūno tema juk ir yra linijos, judesiai, spalvos. Todėl pozuoti gali bet kas. Yra šiais laikais drąsių moterų. Kai kurios nori fotografijas turėti namie. Tos nuotraukos ar paveikslai yra dekoratyvinio, interjerinio stiliaus. Gal ten nereikia ieškoti pernelyg gilių minčių. Aš aukštinu ir dievinu moterį, manau, tai daro didžioji dalis normalių vyrų. Ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio.

- Kaip ieškote moterų, norinčių pozuoti?

- Tiek pragyvenus fotografijos pasaulyje būna įvairių variantų. Tai yra ir mano draugės, ir mane susiradusios moterys, draugių draugės, net mano žmona yra atradusi man modelių. Ir visos jos lieka inkognito, ir niekada niekas nesužinos, kas, kur, už kiek ir kada.

- Ties kuo dirbate dabar? Ar vėl plėtojate moters temą?

- Jei aš nebūčiau spaustuvininkas-leidėjas, viską atiduočiau fotografijai. Aš domiuosi ir socialine fotografija. O moters tema yra mano atgaiva. Ir ne veltui ta paroda atsidūrė Sveikatos apsaugos ministerijoje, nes kai aš dirbu su šiomis fotografijomis, man susitvarko sveikata - pradedant kraujospūdžiu ir baigiant kitokiais reikalais. Taigi čia tarsi ir sveikatinimo forma.

O šiuo metu bandau gvildenti temą, kuri skaudi mums visiems - emigraciją. Kai žmogus susiruošia iškeliauti, fiksuoju, kaip jis atiduoda skolas, atlieka paskutinius skambučius, draugai išnešioja daiktus, paskutinę vakarienę prie žvakių šviesos ir išvažiavimą iš Lietuvos su viltimi sugrįžti. Tai skausmingi, bet laikini dalykai. Būtent po tokių temų ir norisi atsigauti, norisi grožio, šlovinimo, meilės lyrikos.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą Geras!“