Šaltuko pakąstas 30-tas dailininkų pavasaris.

Šeštadienį, gegužės 10 d., Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius paminėjo 30 metų sukaktį. Jubiliejinio gimtadienio kaltininkai ir dalyviai buvo pakviesti į iškilmes, kurias sudarė LDS Klaipėdos skyriaus narių parodos "30-tas pavasaris" atidarymas Dailės parodų rūmuose, konferencija "Klaipėdos profesionalioji dailė vakar ir šiandien" Klaipėdos paveikslų galerijoje ir vaišės galerijos kiemelyje.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, tapytojas Algis Jusionis šventę pradėjo trumpa kalba: "30 metų - brandus ir daug žadantis amžius žmogui. Kūrybinei sąjungai 30 metų nėra labai daug, tačiau nuveikta nemažai. 1973 m. įkurtame Klaipėdos skyriuje tebuvo 10 profesionalių dailininkų, šiandien mūsų šeimoje 111 kūrėjų. Jų darbai technokratinį uostamiestį pripildė dvasios, kurios šiluma džiaugiasi klaipėdiečiai, kuri traukia svečius iš šalies ir svetur. Tiesa, pastarasis dešimtmetis mums nebuvo lengvas. Dailininkai susidūrė su daugeliu įvairų tiek asmeninių, tiek visuomeninių problemų, tačiau šiandien pavasaris - apie problemas kalbėti nesinori.
30-mečiui skirtoje parodoje Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai, daugiausia senbuviai, netradiciškai pristato po du savo kūrinius - vieną darbą iš tų laikų, kai susikūrė skyrius ir vieną naują kūrinį. Tikimės - žiūrovams toks prisistatymas bus netikėtas ir malonus. Parodos lankytojai galės palyginti, kaip per 30-metį pasikeitė žinomų uostamiesčio menininkų kūryba".
Klaipėdietis tapytojas Edvardas Malinauskas prisiminė, kad jau prieš susikuriant LDS Klaipėdos skyriui, uostamiestyje jau buvo prasidėjęs meninis judėjimas. "Anksčiau sugrįžę į gimtąjį miestą, atvykę dailininkai jau organizavo dailės parodas, tačiau 1973 m. atvažiavo A. Jusionis su grupe jaunimo ir pradėjo mums "minti ant kulnų". Šiandien galime pasidžiaugti, kad tai išėjo į gera - dailininkų būrys Klaipėdoje išaugo 10 kartų. Dauguma jų šiandien kelia kepurę tuometiniam Vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui, suteikusiam visas sąlygas jauniesiems kūrėjams gyventi ir dirbti būtent uostamiestyje. Suteikti butai, dirbtuvės, darbo vietos dailės mokykloje, užsakymai dailės kūriniams - sulaikė meno specialistus uostamiestyje", - pasakojo Klaipėdos dailininkų mohikanu vadinamas marinistas.
Šventiniuose pasisakymuose buvo galima išgirsti ir skeptiškas gaidas. LDS Klaipėdos skyriaus Skulptorių skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas atkreipė dėmesį, kad ekspozicijoje beveik nematyti skulptūrų kūrybos. "Nėra nei K. Pūdymo, ne A. Boso, nei K. Midvikio darbų", - konstatavo menininkas, tačiau taip ir nepasakė, kodėl nei šių autorių, nei jo paties darbų parodoje nematyti.
Neliko nepastebėta, kad ir tapybos, grafikos bei taikomosios dailės kūrinių ekspozicija užima tik vieną Dailės parodų rūmų salę. Prisimindami prieš metus, per visus rūmus nusidriekusią šiuolaikinių Lietuvos dailininkų parodą, skirtą Baroti galerijos 10-mečiui, lankytojai replikavo, kad tikriausiai daugiau kaip pusė iš 111 menininkų Klaipėdos skyriaus sąrašuose egzistuoja kaip "mirusios sielos".
Taip pat keista pasirodė, kad su išskirtine sukaktimi dailininkus pasveikino tik Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja N. Laužikienė, Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas R. Šileika, išreiškęs viltį ateityje atrasti glaudesnius ryšius su vaizdų kūrėjais bei vienintelis kolekcionierius E. Kolakauskas. O kurgi teatralai, tiek metų taip tampriai bendraujantys su dailininkais, nepraleidžiantys veik nei vienos parodos, kur pačių Dailės parodų rūmų vadovai, pristatantys kiekvieną ekspoziciją po savo stogu, kur dailės kūrinių pirkėjai ir gerbėjai?..
Kritikos verta ir šventinę dieną suorganizuota konferencija. Jos metu visi negausiai susirinkusieji su malonumu klausėsi tik vieno rimto, konstruktyvaus ir į išsamią studiją pretenduojančio menotyrininkės Kristinos Jokūbavičienės pranešimo apie Klaipėdos dailę prieškariniais laikais, pavadinto "Tarp dviejų gaisrų. 1854-1945 m.". Tuo tarpu skambant emocingiems, faktų trūkumu pasižymintiems, kitų dviejų menotyrininkų P. Šmito ir J. Skolevičienės pasisakymams salėje vis dažniau ėmė skambėti mobilieji telefonai, klausytojų atidumas išgaravo ir pasireiškė tyliomis replikomis ir kreivomis šypsenomis į tokius terminus kaip "klaipėdietiškas realizmas". Rodos, tokio pobūdžio konferencijoje turėjo būti skirtas ypatingas dėmesys dailės raidai uostamiestyje per pastarąjį 30-metį, deja jį turėjęs apžvelgti menotyrininkas I. Kazakevičius konferencijoje nepasirodė.
Linksmiausia ir laukiamiausia gimtadienio dalis buvo vaišės. Šaltoką pavasario vakarėlį galerijos kiemelyje, prie svaigiųjų gėrimų taurelių ir užkandžių jau būriavosi kur kas daugiau menininkų nei parodos atidaryme ar konferencijoje, tačiau iki 111 veidų buvo toli gražu. Jei patys dailininkai nesugeba susirinkti pažymėti savo kūrybinės sąjungos gimtadienio, argi sukaktis sulauks išskirtinio visuomenės dėmesio?