"Tie, kuriems mūsų reikia, neturi pinigų, o tiems, kurie jų turi, nereikia mūsų", - atsidūsta teatro žmonės.
Abiems didiesiems valstybiniams Klaipėdos teatrams dabar - ne patys geriausi laikai: vienas turi įnamio statusą, kitam tenka šeimininkauti pastate, kurį kuo toliau, tuo mažiau traukia vadinti namais. Tai - tik menka dalis visų priežasčių, dėl kurių mąžta publikos susidomėjimas.
Didžiausią ir gausiausią kolektyvą turinti uostamiesčio kultūros įstaiga - Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras - šiemet dėjo visas pastangas kurdama atviro, miesto ritmu gyvuojančio kultūros centro įvaizdį. Tačiau baleto repeticijų gatvėje, dalyvavimo miesto renginiuose, itin įvairaus repertuaro ir net nuolaidų kortelės išleidimo nepakanka, kad uostamiesčio publika plūstų į salę.
Pats šoki - pats kvieti pasižiūrėti
Praėjusią savaitę teatras surengė reklaminę akciją - jo baleto trupės pažibos, persirengę spektaklio "Meilės uostas" personažais, kvietė klaipėdiečius apsilankyti jame dalydami skrajutes miesto viešajame transporte stotelėje ties teatru.
Viena vertus, žaisminga ir originalu. Kita vertus, būtinybė apsivilkus sceninį kostiumą eiti į gatves, kad turėtum kam parodyti spektaklį, yra ženklas, kad kultūros situacija - visiškai nelinksma.
"Iš tiesų, artisto pagrindinė pareiga - kurti ir pristatyti kūrybos vaisius žiūrovams. Tačiau ir po šios gražios, įdomios ir nuskambėjusios akcijos jų antplūdžio nesulaukta", - sakė Muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys.
Šis ruduo, jo teigimu, yra toks pat, kaip ir praėjęs pavasaris, kuris irgi nelepinęs anšlagais.
"Sausis visada tuštokas - nurašome tai žiemai. Vasarį taip pat tenka galvoti, kad žiema labai ilga. Kovas ir balandis - lankomiausi mėnesiai, tačiau šiemet antplūdžio nebuvo. Turime nuolatinių žiūrovų, tačiau iš esmės lankomumas jau kurį laiką yra kritęs - tokį jį radau, žiemą pradėjęs vadovauti teatrui, - sakė pokalbininkas.
- Stengiamės visomis išgalėmis: šokome gatvėje, plaukėme laivais, dalyvavome visose įmanomuose renginiuose. Peršasi išvada, kad problema - ne mumyse, juolab kad ir kitose miestuose situacija nėra labai džiuginanti."
Teatro vadovo pastebėjimu, susidaro užburtas ratas: žmonės, kurie mielai eitų į spektaklius, tam neturi pinigų, o tie, kurie jų turi, pageidauja išskirtinumo, už kurį yra pasirengę mokėti. "Išeina, kad norint pateikti ką nors išskirtinio, reikia turėti pinigų: tada galėtume pasikviesti žvaigždžių, atlikti kūrinius, kurių licencijos brangiai kainuoja. Kita vertus, norime įtikti ir mažesnius finansus turintiems žiūrovams, todėl mažiname kainas ir taikome nuolaidas", - kalbėjo R. Kaubrys.
Grįžta pamiršta praktika
Rugsėjį teatrui teko griebtis ir seniai pamirštos priemonės - atšaukti Henrio Purcellio barokinę operą "Didonę ir Enėjas" ir pasiūlyti kelioms dešimtims jį pamatyti norėjusių žiūrovų grąžinti bilietą arba apsilankyti renginyje vėliau.
"Teatras išgyvena ekonomiškai sudėtingus laikus. Gerbiame kiekvieną žiūrovą, bet rodyti spektaklį 10-iai ar 30-iai žmonių teatrui yra didžiulė prabanga ir nuostolis. Jeigu spektaklyje dalyvauja ir orkestras, ir choras, ir solistai, scenoje vienu metu darbą atlieka 150 žmonių. Šis darbas turi būti apmokėtas", - sakė teatro Informacijos ir pardavimų skyriaus vedėja, Klaipėdos valstybinės kolegijos kultūrinės veiklos katedros lektorė Vita Petrauskienė.
Teatro vadovo R. Kaubrio teigimu, jo praktikoje tokių situacijų nebuvo pasitaikę. "Tačiau per pastaruosius trejus metus daug kas pasikeitė. Finansavimas yra labai sąlyginis - nors biudžetinių įstaigų įstatyme numatyta, kad jos yra išlaikomos visiškai, realybė kitokia", - veiklos veiksnius vardijo pokalbininkas.
Teatrui iki šiol tenka susidurti su reiškiniu, kurį R. Kaubrys linkęs sieti su sovietmečio palikumu - kai kurių klaipėdiečių viltimi gauti nemokamą kvietimą į spektaklį ir nuoširdžia nuostaba sulaukus neigiamo atsakymo. "Dar neperėjome prie europietiško supratimo, kad ir meno žmogus turi šeimą, nori pavalgyti ir apsirengti. Norima naudotis pažintimis ir progomis. Tačiau laikai, kai menai buvo išlaikomi 100 proc., jau yra praeityje", - sakė teatro vadovas.
Nepaisant nuosaikaus žiūrovų aktyvumo rugsėjį, tikimasi, kad įsibėgėjant rudeniui jis augs. Teatro repertuaras - itin įvairus: siūloma klausytis operų, operečių, koncertų ir miuziklų, tad viliamasi, kad šį tą sau ras kiekvienas. "Tai - vienintelė mūsų viltis išgyventi", - teigė R. Kaubrys.
Netenka kadrų
Kolegoms antrino ir Klaipėdos valstybinio dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas. Kelis spektaklius laikinaisiais namais tapusiuose Žvejų rūmuose rugsėjį parodęs teatras negalėjo pasigirti dideliu publikos susidomėjimu. Kitą savaitę laukia gastrolės Dzūkijoje. "Teiravomės, kaip ten situacija - sako, nėra grybų, nėra žiūrovų", - šyptelėjo G. Pranckūnas.
Šiemet teatro kolektyvas dėl įvairių aplinkybių neteko kelių scenos asmenybių: anapilin išėjo aktorius Valentinas Klimas; vieno geriausiųjų pastarųjų metų teatro spektaklio, Jono Vaitkaus režisuotos Gintaro Grajausko pjesės "Mergaitė, kurios bijojo Dievas", žvaigždių tandemas: teatro senbuvis Vytautas Anužis ir jauna perspektyvi aktorė Monika Vaičiulytė - išvyko dirbti sostinėn, į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. "O juk Klaipėda turėtų pati traukti visos šalies talentus", - apmaudavo G. Pranckūnas.
Vilioti į teatrą Klaipėdos žiūrovus šį sezoną ketinama vietos pajėgų ir kviestinių režisierių premjeromis. Štai šešerius metus uostamiesčio teatro lauktas Gintaras Varnas šiuo metu čia stato Augusto Strindbergo dramą "Šmėklų sonatą", kurią žiūrovams ketinama pristatyti lapkritį. Veikalas - ne iš lengvųjų, dekoracijos - taip pat. Ar egzistencinės tematikos pjesė sutrauks pilnas sales, vadovas prognozuoti nedrįsta, nors žadama ir naujų komedijų. "Dar ir šildymo sezonas artėja", - kasdienybės spaudimą teatralams primena jis.
Kasdieniai buities rūpesčiai aktualūs ne tik publikai, bet ir pačiam teatrui, rekonstruotų namų turinčio sulaukti 2014-aiaisiais. "Nėra kur laikyti ne tik dekoracijų, bet ir gražių senojo teatro kėdžių, kurias norime išsaugoti, - guodėsi pokalbininkas. - Gal atsirastų, kas sutiktų pigiai išnuomoti mums patalpas šiam turtui saugoti?"
Aktyviausi - vaikai
Įnamio statusas tebelieka galvos skausmas - kadangi renginių sezoną pradėjo visi Žvejų rūmų kolektyvai, Dramos teatrui sunkiai sekasi išsiderėti laiko savo apleistai sričiai - vaikiškiems spektakliams. "Režisierius Darius Rabašauskas atnaujina "Katės namus", šis spektaklis buvo labai mėgstamas vaikų ir, tikiu, bus, tačiau galimybės rodyti jį kuo dažniau neturėsime", - sakė G. Pranckūnas.
Vaikams skirtas repertuaras kol kas - paklausiausias, - patvirtino savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmai direktoriaus pavaduotoja Nemira Trakumienė. "Saugusieji nesiveržia į sales, o vaikai per vasarą pasiilgo teatro", - sakė ji.
Neįprastai mažai žiūrovų sulaukė Pilies teatro premjera - Alvydo Vizgirdos režisuota "Visa tiesa apie Kukutį, gyvą ir mirusį" pagal Marcelijaus Martinaičio kūrybą. Tuo metu jaunimo teatrą "Be durų", pirmajame sezono spektaklyje taip pat sulaukusį negausios publikos, dabar užgriuvo anšlagai - į rūmų mažojoje salėje, kurioje telpa 114 žiūrovų, rodomus vaidinimus išperkami visi bilietai.
Mažųjų klaipėdiečių dėmesiu nesiskundžia ir Klaipėdos lėlių teatras. Čia - kita bėda: pasak jo vadovės Skaidrės Raudytės, kiekvieną savaitgalį spektaklius rodančiame teatre sunkiai telpa visi norintieji juos pamatyti. "Salėje spektaklį galį stebėti 65 žiūrovai, daugiausia - 70, tad dažnai jau likus kuriam laikui iki spektaklio nebeturime vietų", - sakė S. Raudytė. Populiarumo nestokoja ir edukacinis teatro projektas "Karakumų asilėlio mokyklėlė": naujus metus jis pradėjo su papildomomis mokinukų grupėmis.
"Publika renkasi pamažu"
Loreta NARVILAITĖ, Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai
Klausytojų antplūdžio kol kas nesulaukėme. Nesu linkusi šito sieti su šiltu rugsėjo oru - manyčiau, kad tai žmonių "neįsisiūbavimas". Tiesa, mūsų salė - gana didelė, simfoninė, 600 vietų, o dabar vykstančio "Permainų muzikos" festivalio renginiai - kameriniai. Tad žiūrovai, kurių sulaukiame 60-200, tarsi paskęsta jos erdvėje. Tačiau nematau nieko dramatiško - lankomumas augs laipsniškai. Didžiausio susidomėjimo paprastai sulaukiame gruodį, o sezono pradžioje niekuomet negalėjome pasigirti įspūdingais skaičiais. Gal dabar klaipėdiečiai dar nėra ištroškę renginių?
"Ištikimybę reikia ugdyti"
Vita PETRAUSKIENĖ, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Informacijos ir pardavimų skyriaus vedėja, Klaipėdos valstybinės kolegijos kultūrinės veiklos katedros lektorė
Bendra Lietuvos būsena šiuo metu yra nusiminimas. Daug kas turi ekonominių problemų ir įsipareigojimų, kurie užgožia kitus dalykus. Antra vertus, kultūros paslauga savaime nėra pirmojo būtinumo, todėl turime augintis žiūrovą ir išsaugoti tuos, kurie nepaisydami sumenkusios gerovės yra ištikimi teatrui. Iš visų jėgų stengiamės, tačiau kartais nebesusigaudai, ko reikia lankytojui: pasitaiko, jog viename spektaklyje žiūrovų pilna salė, kita - duobė, trečias - vėl artipilnis. Vis dėlto žmonės kreipia dėmesį į žanrą, bet teatras negali visą laiką eiti lengvų žanrų keliu. Be to, dažna situacija, kad didingumu bauginantys žanrai pasirodo esantys patrauklūs ir įdomūs. Visus savo studentus atvedžiau į praėjusią savaitę vykusį koncertą "Jūros mūzos", kuriame su orkestru pasirodė jų bendraamžė - 22 metų latvių smuikininkė Paula Šūmana. Po pertraukas saviškių pasiteiravau - ar nepavargote? "Ką jūs, dėstytoja, - atsakė jie. - Tokia muzika!" Vėliau pasakojo po renginio sutikę koncerto dirigentą Modestą Barkauską viename miesto klube ir pasidaliję su juo gerais įspūdžiais. Manau, tai puikus jaunos publikos ir teatro draugystės pradžios pavyzdys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą