"Romeo ir Džiuljetą" klaipėdiečiai išlydėjo su ovacijomis.

Nei pirmoji savaitės diena, nei gana aukštos bilietų kainos nėra kliūtis klaipėdiečiams, ištroškusiems kultūrinių renginių. Tokią išvadą galima daryti po A. Cholinos šokio teatro "A/CH" spektaklio "Romeo ir Džiuljeta" pristatymo Žvejų rūmuose. Pasižiūrėti naujo šokio spektaklio balandžio 7 d., pirmadienį susirinko tūkstantinė minia.
"Romeo ir Džiuljeta" - trečiasis savarankiško šokio teatro "A/CH" pastatymas. Dvejus metus gyvuojantį teatrą visoje šalyje ir svetus išgarsino spektakliai "Tango in FA" pagal A. Piacolos muziką, "Meilė". V. Šekspyro "Romeo ir Džiuljeta" pagal šiuolaikinę kompozitorių muziką - stambiausias šio teatro projektas. Jame dalyvauja 24 dramos teatro aktoriai, baleto artistai, Lietuvos muzikos akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentai.
Spektaklio choreografė Andželika Cholina visiems žinomą Kapulečių ir Montekių šeimų nesantaikos ir jų vaikų meilės istoriją perteikė, jungdama šiuolaikines išraiškos formas: šokį, muziką, vaidybą. "Siekiau parodyti "Romeo ir Džiuljetą" "amžininko akimis", sušiuolaikinti personažų santykius ir jausmus. Man svarbus įsimylėjimas, kurio niekas neįvertina. Norėjau, kad spektaklis pagimdytų svajonę visa tai išgyventi arba prisiminti, jog tai jau išgyventa. Statydama šį spektaklį apie jo žanrą negalvojau, man svarbiausia buvo vaidmenys", - sako choreoghrafė.
Ryškiasios šio spektaklio figūros, be abejonės, - Romeo (akt. Martynas Rimeikis) ir Džiuljeta (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistė Živilė Baikštytė). Įdomu stebėti, kaip talentingai spektaklio choreografė palengva įveda į sceną šiuos personažus, supriešindama jų tyrus jausmus su žaisminga, triukšminga ir lėkšta dvariškių pokylio scena. Iš lėto, pasitelkiant lyriškos muzikos intonacijas, nedrąsią, taupią kūno plastiką užauginama Romeo ir Džiuljetos meilė. Romantiškai slaptų sutuoktuvių scenai pakylėtumo suteikia tyla ir minkštas apšvietimas, krentantis ant tamsoje skendinčių jaunųjų herojų. Spektaklio vyksmo eigą perlaužianti Merkucijaus, Tebaldo ir Romeo kovos scena žavi dinamiškumu ir originaliu, estetišku režisūriniu sprendimu - Merkucijaus mirtis traktuojama kaip atsitiktinumas, Tebaldo - kaip nelaukto Romeo įtūžio proveržio pasekmė. Herojai "nesitaško" krauju, net ir spektaklio finale nėra nei durklo, nei nuodų. Choreografei A. Cholinai nereikalingi šie tiesioginiai smurto ir mirties įvaizdžiai. Montekių ir Kapulečių nesantaika ir pyktis metaforiškai sukoncentruotas į du didžiulius, žudančius kamuolius, kurie švytuodami virš scenos, nužudo Romeo ir Džiuljetą, tačiau ne jų meilę.
Iš žiūrovų emocijų, prasiveržusių nusileidus uždangai ir vėliau įsceną išėjus spektaklio dalyviams, galima drąsiai teigti, jog šokio teatrą "A/CH" publika vertina ir myli. Visus aktorius, o ypač Romeo, Džiuljetos ir Markuciajaus vaidmenų atlikėjus išlydėjo ne tik nuoširdūs klaipėdiečių aplodismentai bet ir griausmingos ovacijos.