"Rigoletas" pakerėjo emocionalia vaidyba.

Audringi aplodismentai ir šūksniai "bravo" sekmadienio, rugpjūčio 17-osios, vakarą lydėjo kiekvieną premjerinės Klaipėdos muzikinio teatro operos Dž. Verdžio "Rigoleto" solistų ariją. Nusileidus uždangai, spektaklio kūrėjams uostamiesčio žiūrovai plojo atsistoję, dėkojo ilgomis ovacijomis ir gėlių puokštėmis.
"Spektaklis - nuostabus. To ir reikėjo tikėtis, juk buvo surinkta pati geriausia komanda", - jau per pertraukas komentavo premjerą žiūrovai.
Tai, kad Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas maestro Stasio Domarko, nepriekaištingai atliks garsųjį Dž. Verdžio kūrinį, niekas net neabejojo.
Muzikinis operos melodingumas, dramaturginis gilumas pareikalavo iš muzikantų susikaupimo ir jautraus atlikimo. Dar operai nepasibaigus, po antrosios pertraukos, žiūrovai jau teikė gėles "Rigoleto" dirigentui S. Domarkui.
Tačiau daugiausiai publikos komplimentų pelnė į "Rigoletą" pakviestos operos žvaigždės - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai Vytautas Juozapaitis, Algirdas Janutas ir Kauno muzikinio teatro solistė Gražina Miliauskaitė. Net pavydu, kad Klaipėdos muzikinis teatras negali pasididžiuoti tokiais talentingais solistais.
Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų geriau įkūnyti dramatišką hercogo juokdario, kupriaus Rigoleto personažą nei V. Juozapaitis. A. Janutui idealiai tinka lengvabūdiško, ištvirkusio turtuolio hercogo vaidmuo. G. Miliauskaitės Džilda - nesumeluotas nekaltos ir naivios mergaičiukės įsikūnijimas. Solistų sukurti vaidmenys - organiški ir jaudinantys savo gilumu, jų balsai puikiai skamba pavieniui ir dera kartu. Raiškaus, dinamiško veiksmo spektakliui suteikė, charakteringomis spalvomis jį paįvairino hercogo įgeidžius tenkinanti svita - vyriška Klaipėdos muzikinio teatro solistų ir choro artistų komanda. Dailiu plastišku akcentu, suteikiančiu spektakliui šiuolaikiškumo ir iliustruojančiu dabartinių hercogų aplinką, tapo baleto artisčių pasirodymas "Playboy" gražuolių vaidmenyje. Tiesa, spektaklio pradžioje pasirodžiusios merginos vėliau buvo pamirštos, o be reikalo, nes pastatymui šiek tiek trūko judesio (spektaklio choreografas - Aurelijus Liškauskas). Fizinis Rigoleto neįgalumas bei sudėtingos vokalinės partijos, regis, sukaustė daugelį operos scenų, suvaržė atlikėjų judėjimo laisvę.
Tuo tarpu vidinio, dvasinio veiksmo "Rigolete" išties netrūko. Personažų emocijos, varijuojančios nuo pašaipių juokelių iki beprasmiškos mirties sukelto aštraus skausmo, liejosi per kraštus.
Būtent emocionali aktorių vaidyba, regis, ir pakerėjo žiūrovus, nes režisūrinis (operos režisierius - Raimundas Banionis) "Rigoleto" "įvilkimas" į šiuolaikinę formą, nors ir tiksliai, gražiai atliktas, tačiau nėra stulbinančiai originalus. Auksinėmis grandinėmis pasikaustę kampuoti vyrukai jau matyti, berods, filme "Romeo ir Džiuljeta".
Tiesa, iš koto verčianti režisūra reikalauja ne tik išmonės, bet ir pinigėlių. O jų "Rigoletui" labai trūko. Tai puikiai atspindi operos vizualioji pusė (spektaklio scenografas ir kostiumų dailininkas - Sergejus Bocullo). Veikėjų drabužėliai - ne nauji ir neįmantrūs. Netgi turčiai pasipuošę viso labo tik nuskalbtais juodais sportiniais marškinėliais. Šiuolaikinę jachtų prieplauką vaizduojanti scenografija apsiriboja, berods iš spektaklio "Laisvasis vėjas" atkeliavusiomis judančiomis burėmis, keliais knechtais, medinėmis pakylomis ir namelio imitacija.
Tiek režisūriškai, tiek vizualiai "Rigolete" išsiskyrė scenos, kuriose nuosaikiai panaudota vaizdo projekcija. Švelnus ir efektingas šviesos ir spalvų mirgėjimas ant burių ir ant Rigoletui pasivaidenusios nužudytos dukrelės apsiausto sukūrė šviesų nerealumo, vizijos pojūtį ir žiūrovams.