Režisierius Eimuntas Nekrošius: Turim toleruoti viską, išskyrus save

Eimuntas Nekrošius nemėgsta aukštų frazių, po jų, sako, jam norisi nusisukti ar nutraukti pokalbį. Žvaigžde jo nepavadinsi, tas tiesa, juk žvaigždės Lietuvoje reiškia visai ką kita, bet kaip išvengti nepakartojus, kad jis - pasauly pripažintas režisierius, kad Europa jį dievina, kad jis gerai jaučiasi Italijoje, nesikankina Rusijoje, bet vis tiek tebėra toks pat žemaitis nuo Šiluvos. Euroskeptikas nuo pirmutinės šioje bendrijoje Lietuvos dienos. Tarytum šlovė jo būtų nepakandusi.

Kalbėjomės su režisieriumi Nacionaliniame dramos teatre, kur balandžio gale du vakarus vyko premjeriniai spektakliai pagal A.Dantės „Dieviškąją komediją“. Fojė dar tebekabojo šviesaus atminimo dailininko Vytauto Kalinausko iliustracijos šiai italų genijaus poemai. Pradėjome nuo to.

- Kaip dabar matau vienoje pirmųjų „Mados infekcijų“: Užupyje, Vilnios link eina jau tada garsūs režisierius Eimuntas Nekrošius, dailininkas Vytautas Kalinauskas ir velkasi greta juodas didelis jo šuva... Ar ta jųdviejų dvasios giminystė turėjo įtakos renkantis Dantę, kurio poemai iliustracijas darė V.Kalinauskas?

- Gal ne. Tiesą sakant, vienu tarpu buvau pamiršęs, kad jis darė iliustracijas. Visą laiką šita knyga stovėjo knygų lentynoje. Aš negaliu sakyt, kad mes buvome geri bičiuliai, - jis buvo toks žmogus, kad turbūt blogų santykių neturėjo su niekuo. Toks buvo jo charakteris - visiems jo dirbtuvės durys buvo atdaros, dar nuo tada, kai jis gyveno buvusioje M.Gorkio gatvėje... Į langą pasibelsdavom... Paskui daug metų bendravome ir Užupyje, kur jis dirbtuvę turėjo... Dar ir dabar stovi namuose jo padovanotas puikus stalas. Nei iš šio, nei iš to pasakė: „aš noriu padovanot tau stalą“ ir atnešė didžiulį puikų senovinį stalą su apkaustais. Padėkojau ir nepaklausiau, dėl ko.

- „Dieviškoji komedija“ - mėgstama jūsų knyga?

- Ji man daugiau gal buvo kaip paslaptis, kuri visada traukia... Ji ir dabar išlieka paslaptim.

- Jums rūpi, koks po premjeros esti spektaklio tęsinys: ką žmonės kalba, kaip vertina, supranta, nesupranta?

- Matot, aš gana mažai bendrauju su teatro ar teatrą mėgstančiais žmonėmis, net nežinau.

- Netrukdo, kad nebūna kritikos jūsų adresu?

- Kodėl? Būna. Tai netiesa. Girdėjau netiesiogiai, kad kažkas labai pasipiktinęs, kažkam skoniai neatitinka... Juokingiausia, kad kažkam tai pasirodė neintelektualu. Sunku spręsti apie save, bet visų pirma turi būt pačiam įdomu ir dirbti reikia tiktai dėl paties savęs.

- Bet laikui bėgant tas įdomumo jausmas slopsta?

- Slopsta, taip, bet tokia jau prigimties organika, taip ir turi būti. Reikia prisiverst, nes paprastai žmogus labai greit aptingsta. Jis tampa priklausomas nuo nieko neveikimo arba veikimo apgraibomis: geriau ne dirbti, o konsultuoti, patarinėti... Ir teatre labai mažai žmonių, kurie dirba tiesioginį darbą, ir teatre niekam net neįtariant galima puikiausiai išgyventi... yra toks negražus nelietuviškas žodis - blefuojant. Dabar gal laikotarpis toks, kad žmonėms svarbiau turėti darbą, o ne dirbti. Ar yra įkvėpimas, ar yra noras, antriniai dalykai, svarbiausia formaliai būti užimtam. Svarbiausia turėti darbą.

- O jums tai nesvarbu?

- Kol kas ne, bet kiekvieną minutę gali tapti ir svarbu.

---

- Bijote tokios minutės?

- Ko jau aš turiu bijot? Galų gale esu nejaunas, man nėra ko bijot. Galbūt čia irgi prigimtinė savybė: vieni visą gyvenimą būna baikštūs, kiti visą gyvenimą būna drąsūs. Čia tie bruožai, kurie nepasiduoda auklėjimui.

- Toks esate ir jūs, vienas ir nepriklausomas?

- Na, ne, kai dirbau Jaunimo teatre, reikėjo paklusti ir direkcijai, ir meno tarybai, ir vyr. režisierei, bet ir anais laikais turėjo žmonės takto ir labai į kūrybą nesikišo; tuo metu Jaunimo teatre toks buvo jaukus klimatas, kaip Vudstokas. Gal truputėlį valdžia kišosi, bet geranoriškai. Atsimenu kultūros ministerijos požiūrį: tiek Jonas Čekys, tiek Julijus Lozoraitis galėjo vienu sakiniu, vienu žodžiu sunaikint mane, uždaryt spektaklį be jokių didelių pastangų kaip mažai menišką ir neatitinkantį to laikotarpio ideologijos, tik reikėjo jį tarstelėt, bet aš labai džiaugiuosi, kad tais laikais man teko susitikt su įtakingais žmonėmis, kurie labai geranoriškai žiūrėjo į mano darbelius. Ir daug durų atidarinėti man neteko...

- Jūs netgi jaučiatės jiems dėkingas!

- Daugeliui žmonių iš to laikotarpio tikrai. Ir Lionginui Šepečiui dėkingas, kuris kultūrai tiesioginę įtaką turėjo... gal dėl garsesnių režisierių jiems buvo kilę keblumų, o dėl manęs...

- Kai kuriais atvejais kultūrinė terpė sovietmečiu atrodo daug sveikesnė: gana prisiminti visuomenės apsiskaitymą, tam tikrą panieką pinigams ir kūno kultui...

- Vienareikšmiškai. Menininkus vadindavo, nors ir kabutėse, bet menininkais, dabar dailės ar muzikos akademijos absolventus girdi vadinant „produkcija“ ir niekas netrinkteli į stalą „gana!“.. Taip ir norisi mašinos vairą pasukt į tą ministeriją...

- Bet kadaise jūs kalbėjote apie neteisybę, kai dar nieko nenuveikęs scenoje aktorius jau tampa populiarus, jau esti garbinamas...

- Aišku, ir į savo, ir į aktoriaus profesiją aš žiūriu kritiškai ir kadaise sakiau, kad ketverius metus prasimokęs aktorius savaime tapdavo vertybe, kad... Bet dabar kai pagalvoji, buvo vis tiek... gražu.

- Bijau užgauti, bet ar jaunųjų menininkų „kokybė“ pasikeitė?

- Vien tai, kad jie jauni, yra didžiulė vertybė. Vėl turim grįžti į prigimtį. Vieni turi be galo didelį įgimtą kūrybiškumą, kiti vidutinišką, o kiti - šiek tiek, - šiuo atžvilgiu laikai nė kiek nesiskiria.

- Jūs imate vaidinti vidutiniokus ar net „šiek tiek“ į savo spektaklius?

- Patinkančius žmones paimu. Dar anais laikais atsimenu, kokia buvo reakcija, kai Vaflios vaidmeniui į „Dėdę Vanią“ pakviečiau neprofesionalą Juozą Pocių. Buvo daug kritikos mano ir jo atžvilgiu išsakyta, bet jis ten tiko.

- Tiesa, kad su aktoriumi reikia elgtis kaip su vaiku, - bent taip siūlo režisierius Fordas Kopola?

- Dirbti kaip su lygiaverčiu spektaklio kūrėju. Galbūt net užleisdamas kelią aktoriui, gal net šiek tiek pats atsitraukdamas gali sukurti žymiai geresnę kūrybinę atmosferą, negu kaip režisierius teigdamas, kad viską supranti ir viską žinai... Dabar režisieriai tapo scenos kolonizatoriais, kur be jų žinios niekas negali būti pakeista spektaklyje. Jau kokius 10-15 metų pučiamas vien režisieriaus kultas, vien režisieriaus nuopelnai, - visi medaliai jam...

- Argi tai neteisinga?

- Aišku, ne. Gal režisierius prieš spektaklį turi vaikščioti pirmyn atgal palei sceną? Eidami žiūrėti futbolo mes kartais net nežinome, kas treneris, bet einame dėl akimirkų ar dėl Ronaldo, - taip ir teatre žiūrovas mato, kad scenoje ir veiksmą, ir atmosferą kuria aktoriai, ir jam net nedingteli ieškoti režisieriaus. Kad ir kaip būtų keista, ši tendencija kilusi iš kritikų, net pjesės autorius pastumiant į antrą planą.

- Bet jei ne režisierius, Dantė gulėtų sveikas sau lentynoje ir man nekiltų noras jį atversti.

- Bet Dantės poema - šimtmečių konstanta, o mano ištraukimas iš lentynos - tik akimirka. Kiek buvo tokių bandymų, kiek dar bus, ne vien tik teatre, bet ir muzikoje, ir dailėje, - vis tiek pirminis idėjų prasmės šaltinis yra autorius. Turbūt kiekvienas režisierius, kai taip kalbama, turi jaustis truputį nepatogiai. Turi nutraukti pokalbį ar nusisukti.

- Kas nulemia tą akimirką, t.y. spektaklio egzistavimo tarp žmonių laiką? Gal jie sensta kaip mes?

- Gal ne sensta, bet silpsta. Natūraliai. Po dešimt metų žmogus tik netenki, o ne prisidedi.

---

- Jūsų spektakliai nerodomi taip dažnai, kaip komerciniai, ir galima įtarti, kad vargu ar jie atsiperka. Bet gal tikrasis menas nė neturi atsipirkti? Gal dėl meno, kuris atsiperka, iš dalies ir esame įsmukę kultūrinėn duobėn?

- Šį laikotarpį galima laikyti masinės kultūros laikotarpiu, bet, matyt, jinai šiuo metu žmogui yra reikalinga. Galbūt ji pasitarnauja kaip įžeminimas. Juk ne be reikalo ji atsirado. Pažiūrėjęs banalią laidą arba filmą, sulyginęs su savu gyvenimu gal žmogus pamato, kad dar yra didesnių nevykėlių negu jis, pamatęs stalą, nukrautą beprotiškomis vaišėmis, gal mato svajonę, nes ant jo stalo - tik vienas alaus butelys... Vis dėlto tą balansą, tą banalumo temą pati gamta įvedė turbūt. Ir nėra ko pykti, ir nėra ko piktintis.

- Ir nereikia gintis?

- Ji ateina į namus, masinė kultūra, bet jei tu nenori, tu jos neįsileisi.

- Bet žmonės pradeda galvoti, kad ji - vienintelė ir nieko daugiau nėra.

- Na, ji bus trisdešimt keturiasdešimt metų, o paskui savaime gal nunyks, savaime absorbuosis. Kažkas kita išryškės. Dabar tapo madinga kalbėti, kad masinė kultūra gadina tikrus menininkus, - tai blefas. Vienas kitam mes netrukdome.

- Neabejoju, kad jūsų neliečia ne tik ji, bet ir politiniai žaidimai, net valdžios sprendimai, kartais ne visai protingi...

- Kaip? - liečia, bet galima suprast, kad valdžioje - taip pat žmonės, atsitiktinai į ją patekę ir neapdovanoti didesniais gabumais negu mes. Mes pakėlėm ranką, ir žmogus per dešimt dienų katapultavosi iš vieno lygmens į kitą: gavo ir mašiną, ir vairuotoją, ir kabinetus. Jis siekė šito nuo vaikystės? Ne. Žmonių, kurie turi įgimtų gabumų dailei, muzikai, ateitį galima prognozuoti, o valdžioje viskas įvyksta labai staigiai. Ne tik Lietuvoje, visose šalyse valdo per didįjį atsitiktinumą savo likimą nulėmę ir ne patys gabiausi žmonės...

- Europa jus laiko genijum, bet, prisimenu, 2004 metais, kai mes balsavome už narystę Europos Sąjungoje, jos atžvilgiu buvote euroskeptikas. Toks išlikote iki šiol?

- Kuo toliau, tuo labiau. Tik tais metais mano žodžiai galėjo nuskambėti kaip humoro rūšis, o dabar labai atsargiai reikia apie tai kalbėti.

- Kodėl?

- (Ilga pauzė.) Žodžio neberandu... Gerai! Anksčiau buvom liokajai Maskvai, dabar esam liokajai Briuseliui. Tas pats.

- Kuo jums patinka Italija, kur visus metus dirbsite Vinčensos miesto teatre - sutikote būti jo meno vadovu?

- Man patinka griuvėsiai ir, aišku, žmonės, ryškūs, labai stiprūs...

- Jie nacionalistai, be kita ko.

- Taip taip taip. Bet kas čia blogo?

- O kas jums patinka Lietuvoje, tada paklausiu.

- Lietuva - tikrai gera šalis. Galbūt mes savo gerąsias savybes, kad ir jas žinodami, specialiai nuo savęs, nuo savo artimųjų, nuo svečių užkišam, kad jų nesimatytų, - gal drovimės, gal kuklinamės, bet mūsų valstybės gražusis pagrindas - ne koncernai, ne įstaigos, ne kažkokie daiktavardžių trumpiniai, o žmonės. Dabar šioje šalyje kalbama apie viską, išskyrus žmones, lyg savaime suprantama turi būti, kad jie tokie yra. Atsirado kažkokie naujadarai, įvardijimai „bendras vidaus produktas“, „produkcija“ ir t.t. (kalbininkai šiuo atžvilgiu galėtų užimti radikalią poziciją), bet mes nė kiek nesam blogesni už tradicines dideles nacijas Lenkiją, Vokietiją, Angliją, Rusiją; nėra ko kompleksuoti.

- Gal tik esam per menki nacionalistai?

- Kad dabar visais įmanomais būdais šitas jausmas yra gesinamas. Mes visus privalome toleruot, - viską, išskyrus save.

- Ar jūsų knygų lentynoje yra toks kūrinys, kuris jau traukia paslaptimi?

- Dabartiniu momentu tikrai nieko negalvoju, tikrai nesu godus, kad imčiau ir sakyčiau, kad turiu statyti dar būtinai tą ir būtinai aną. Nebūtinai ką nors reikia padaryti. Galima ir nepadaryti, nuo to niekas nepasikeis. Tas žodis „nebūtinai“ man gražus.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"