Regina Česnauskienė: "Daina vietoje tablečių"

40 metų dirbusiai muzikos mokytoja moteriai pasiūlė padėti tremtinių chorui, juolab kad ji groja fortepijonu, akordeonu, kanklėmis. Vos atėjusi į chorą, R. Česnauskienė patyrė, kad reikia ne padėti, o rimtai dirbti ir jau 15 metų kelis kartus per savaitę skuba pas giesmininkus į kultūros centrą.

"Veiklos užtenka, bendraujame su kitų miestų kolektyvais - Kretingos, Telšių, Tauragės, Jurbarko, Kauno... Vieni pas kitus važiuojame koncertuoti. Dainuojame apie tremtį, apie Lietuvą, partizanus. Turime daug klausytojų, liaudis mėgsta mūsų chorą. Yra graudžių dainų, kurios ašaras spaudžia, tarkime, "Tremtinio rauda" arba "Partizanų motinai", ne vieną kartą ir patys choristai verkė, o klausytojai sako: "Jeigu nebus tos dainos, neisime į koncertą."

Tačiau turime ir linksmų, nuotaikingų, pakilių dainų, juk tremtyje prabėgo dainininkų jaunystė, tad yra dainų apie meilę, apie gamtą. Sibire žmonės daug meldėsi, giesmes giedojo ir dainas kurdavo, ir tai padėdavo išlikti oriems bei suteikdavo vilties. Yra ir išleidusių savo kūrybos dainų knygutes", - sakė senjorė.

Choras dalyvauja šalies miestų ir tremtinių chorų dainų šventėse, R. Česnauskienės iniciatyva rengiami festivaliai, kuriuose ant didelės scenos dainininkai netelpa, todėl rikiuojasi jos papėdėje.

Smulkutė, trapi vadovė apie 27 žmonių kolektyvą sako, kad jeigu jie nebūtų tokie jautrūs, linksmi, pasišventę muzikai, ji būtų jau palikusi chorą. Choristės pasisiuvo juodus sijonus, aviečių spalvos palaidines ir skraistes, kartais dabinasi gėlėmis.

Amžinasis variklis

"Daina yra gyvybės eliksyras, varomoji jėga. Kaip sveikata, kaip vitaminai. Vietoje to, kad rytum tabletes, užtrauki dainą. Jeigu kuris suserga, išgyvena, kad negali dainuoti, jie pasiilgsta vienas kito. Kai kas nors iš tremtinių miršta, einame giedoti, giedame ir senovinius žemaitiškuosius "kalnus", kokių niekas kitas pasaulyje neturi. Koncertuojame bažnyčiose per mišias", - sakė moteris.

"Tremtinių dainos man įstrigo ir yra artimos nuo vaikystės. Tėvelis, priklausęs pavasarininkų draugijai, slapstėsi nuo enkavėdistų, aš pati nebuvau išvežta, bet savo akimis mačiau, kaip mano draugės sėdėjo raudodamos ant ryšulių su manta sunkvežimiuose. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, mokykloje vaikus mokiau tremtinių dainų", - sakė R. Česnauskienė.

Mindaugo karūnavimo dieną, valstybinių švenčių metu gaudžia "Atminties aidų" choras. Šių metų Sausio 13-ąją giedojo Minijos slėnyje, degant žibintams, o lemtingąją dieną Regina naktį budėjo prie Girulių televizijos bokšto.

"Vasarą dainuojame Gargždų muziejuje. Atvažiuoja turistai iš kruizinių laivų, pasitinkame su lietuviška daina, ir mes, choristai, jiems buvome įdomiausi muziejaus eksponatai. Filmavo, fotografavo ir labai stebėjosi, kad tokio amžiaus žmonės koncertuoja. Kai padainuodavome tremtinių dainų, puldavo klausinėti, kaip gyvenome tremtyje, ar mylėjome Staliną. Mūsiškiai pasakoja jiems, kaip vaikų darželyje dieną pradėdavo daina apie "tėvelį" Staliną", - sakė senjorė.

Su bendraminčiais ji rašo prisiminimų metraštį, prie kryžiaus žuvusiems tremtiniams, prie paminklo Rainių miškelyje sušaudytiems kankiniams rengia minėjimus.

Jaunatviškumo paslaptis

R. Česnauskienė lanko savo gimtajame mieste Trečiojo amžiaus universitetą, ypač jai įdomu studijuoti psichologiją ir sveiką gyvenseną. Gargždiškiai dažnai mato senjorę su fotoaparatu ant peties: fotografuoja peizažus, buvo surengusi fotografijų parodą apie numylėtąją Minijos upę. Sakė, kad ir mintys tampa sraunesnės, gaivesnės, romantiškos.

Vasaromis choras važiuoja į respublikinius tremtinių sąskrydžius, kuriuose linksminasi, šoka, vaišinasi susėdę gamtoje ant medinių kaladžių. Dainuoja kartu su solistais Vytautu Juozapaičiu ir Liudu Mikalausku, Domantų muzikantais ir "Šeduvos bernais". Kasmet Regina organizuoja keliones į Žemaitijos piliakalnius, istorines vietas.

"Aš jaunystėje buvau turistė, lengvaatletė, tebežaidžiu stalo tenisą, važinėju dviračiais, tad žygiai, judėjimas man gyvybiškai būtini. Draugės vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis prie Minijos", - sakė R. Česnauskienė.

Vasarą Regina su gyvenimo draugu gyvena sode, augina daržoves ir daug gėlių, ypač mėgsta tulpes, rožes, vijoklinius augalus. Kapstosi vynuogyne. Ir dar spėja nulėkti į Turkiją, kitus kraštus. Užaugino dukrą ir sūnų, auginantį grūdines kultūras, apie kurio darbus neretai rašo spauda.

Paklausta, kaip pavyko išlikti jaunai išvaizda ir širdimi, šypsosi: "Oi, baisu ir sakyti, man 76 metai. Jaunatviška gal dėl to, kad visą gyvenimą esu su muzika, gražia daina, ir širdis atsigauna. Dar tie žygiai, sportas; kam važiuoti į sodą automobiliu, kai yra dviratis. Ir bendravimas, geros emocijos prikelia. Jeigu bartumėmės, nebūtume visi kaip vienas."