Raudoniu išsiliejusi šviesa

Dailininkė Ona Paliukienė naujausių savo tapybos darbų parodą, pristatomą Parko galerijoje (Turgaus g. 9), vadina šviesos prisilietimu. "Kūryba man - šviesa. Ji mane sušildo ir džiugina tamsiuoju metų laiku", - sako menininkė, kurios paveikslai tvieskia raudoniu.

Koks ugnikalnis išsiveržė jūsų kūryboje?

Man patinka šiltos spalvos - ruda, geltona, rožinė, raudonos atspalviai. Žalios nelabai mėgstu, nors pievos labai patinka. Nemėgstu mėlynumo, neturiu nė vieno mėlyno drabužio, nėra jo ir mano drobėse. Spalvų gamai įtakos tikriausiai turėjo ir paskutinės mano kelionės po Australiją bei Naująją Zelandiją. Sukaupti įspūdžiai niekur nedingsta, kaupiasi, o paskui išsilieja.

Naujoji Zelandija - tarsi ugnikalnis. Žemė garuoja, purvais taškosi, dar gidas gąsdina, kad žmonės jon prasmenga. O spalvos! Kartais apie dailininkus sakoma, esą jie saldžiai tapo. Ten tokios saldžios spalvos, tokios sintetinės, kad net sunku patikėti.

Jūs daug keliaujate. Ko pasisemiate svetur?

Aš - dailininkė, vyras Raimundas - geologas, abu - romantikai, tai ir bastomės po svietą. Tokia mūsų laimė, toks gyvenimo būdas. Nesukliudė nė vaikai. Atsimenu, visai mažiukus dukrą Eglę, sūnų Žilviną įsisodindavome į žiguliuką ir važiuodavome Lydos pilių žiūrėti.

Vyras buvo Kamčiatkoje, Koloje slidinėdamas vos nesušalo, drauge kvėpavome Karpatų oru, žavėjomės Japonijos dangoraižiais, Malaizijos džiunglių gyventojų tatuiruotais kūnais...

Ne tik į tolimas keliones įspūdžių pasisemti leidžiamės, bet ir savo kraštą pažinti norime. Prieš dvi savaites su Raimundu buvome ant Rambyno, Bitėnuose. Apžiūrėjome didžiulį paminklą Donelaičiui, Vydūno kapą, Jankaus muziejuje lankėmės. Dažnai prie jūros einame, net kai šalta ir lyja, leidžiamės pajūriu pėsti iki Palangos. Akmenukus, kriauklytes rankiojame. Akmenukų ir kriauklių iš viso pasaulio pilni indai namuose prikrauti. Ir tapyti akmenukus man mieliausia. Esu sukūrusi paveikslų ciklą "Laimės akmenėlių ieškojimas".

Jūsų šaknys berods Aukštaitijoje?

Aš gimiau Utenoje. Mano mama buvo siuvėja, siuvo labai gražius drabužius, tėvas - naujus batus. Žodžiu, buvo tuometiniai dizaineriai (juokiasi). Todėl ir aš studijavau interjero dizainą, tik vėliau pasukau į tapybą. Mamos siuviniai, mano pačios pirmieji siuvinėjimai išniro iš atminties užkaborių, įsišaknijo paveiksluose.

Vaikystė mano prabėgo tarp ežerų, miškų ir pievų. Lakstydavau iki sutemų, plaukiodavau ežere be saiko, aplink kojas lelijos vyniodavos, nusiskindavau, dantyse į krantą parplukdydavau... O dabar jos pražydo drobėje.

Kaip išvengiate blogų emocijų kūryboje?

Būdama blogos nuotaikos prie drobės nesiartinu. Tapau, kai man gera. Tada atrodo, jog spalvos pačios liejasi. Aš niekada nedarau eskizų. Tapyba man yra improvizacija, džiazas. Kartais ateini prie drobės su viena mintimi, tačiau ranka nuklysta ir idėja transformuojasi. Iš pasąmonės iškyla kiti vaizdiniai.

Jau šešiolika ar aštuoniolika metų esu klaipėdietė. Paskui vyrą čia atvažiavau. Jis pats Kaune užaugo, o jo mama lietuvininkė prieš karą gyveno Klaipėdoje. Prosenelė palaidota Skulptūrų parku virtusiose kapinėse. Dukra prie parko įkūrė galeriją. Manau, neatsitiktinai. Prisiglaudžiame prie protėvių tam tikru gyvenimo momentu. Dabar Parko galerija yra Turgaus gatvėje, tačiau pavadinimą palikome.

Jums artima panteistinė pasaulėžiūra?

Su vyru trisdešimt penkerius metus gyvename, prie altoriaus taip ir nenuėjome. Laisvamaniai, pagonys iš laukų, miškų išėję. Manau, kad tik gamta mus nubaus ir išteisins, lietus skausmą nuplaus. Aš taip manau, bet nesmerkiu tikinčiųjų Kristumi. Pati krikštyta esu ir krikščionišką Onos vardą nešioju promočiutės garbei, nors norėčiau būti Goda ar Rūka. Vaikams Eglės, Žilvino vardus daviau ir palikau laisvus nuo bažnyčios. Tegu patys pasirenka.

Jurga PETRONYTĖ