Rašytojas Saulius Vasiliauskas: Bijanti apie save pasakyti tiesą literatūra reikalinga tik pati sau

- Kadangi gimėte Sąjūdžio metais ir augote jau nepriklausomoje Lietuvoje, galiu teisėtai jus laikyti sovietinių kompleksų nesužalotu, šiuolaikiniu Lietuvos žmogumi. Todėl pirmiausia ir norėčiau paklausti, kokių argumentų vedamas šiuolaikinis, taigi ant globalizmo raugo augęs žmogus sau išsirinko lituanistikos studijas? Rimtai tikite, kad nacionalinė mažos tautos literatūra yra tiek vertinga, kad negaila šešerių gyvenimo metų, sugaištų jos studijoms?

- Lietuvių filologijos studijų nauda neabejojau anuomet, vos iš gimtųjų Širvintų atvykęs į Vilnių, neabejoju ir šiandien, įstojęs į doktorantūros studijas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Tik dabartiniai argumentai nuo tuometinių, ko gero, kiek skirtųsi. Tada ieškojau, kur galėčiau save „padėti“, dabar jau suradau, pavadinkim, konkretų žiūros tašką - atsivėrė iš dalies aiškesnės, bet ne mažiau intriguojančios pasaulio ir savęs pažinimo perspektyvos.

Kalbant apie žmones, paskatinusius susidomėjimą literatūra, menu, derėtų išskirti mamos, ilgus metus dirbusios muzikos mokytoja ir bažnyčios vargonininke, įtaką. Taip pat turėjau puikią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Rasą Baranauskienę ir intelektualų kunigą (anuomet - Širvintų Arkangelo Mykolo bažnyčios dekaną) Juozapą Dobravolską, gerai išmanantį klasikinę literatūrą, teologiją, filosofiją, šviesaus atminimo rašytojo Juozo Apučio, literatūrologo Alberto Zalatoriaus bičiulį.

Šiuo požiūriu man pasisekė, nes augant provincijoje, nedideliame miestelyje, vartotojiškumą, tuštybę ir nykų egzistavimą steigiančioje aplinkoje, turėti į ką atsiremti - išties svarbu.

- Tiesą sakant, esate iš tos kartos, kurios didžioji dalis - jau išsilakstė po užsienius. Ar tik ne lituanistikos studijoms reikėtų dėkoti už tai, kad likote gyventi gimtojoje šalyje?

- Jei ir būčiau išvykęs, tai, matyt, neilgam - pastudijuoti kuriame nors iš Vakarų Europos universitetų. Nežinau, sąmoningai ar intuityviai susiklostė, kad pasirinkau nuoseklią kultūros, mokslo pažinimo strategiją - pirmiausia suprasti, kas vyksta artimoje aplinkoje, vėliau gilintis į pasaulinį kontekstą. Mokykloje, priešingai nei daugelis mano bendraamžių, rinkausi gimtąją kalba kuriančiųjų autorių knygas, o dabar tarp skaitomų knygų vis daugiau užsienio literatūros. Pirmiausia ieškojau šaknų, tik tuomet ėmiausi lyginti.

Likti gyventi gimtinėje turėjo įtakos ir mano senelių - Sibire dešimtmetį praleidusių tremtinių - patirtys, jų išpažintos vertybės... Manoji močiutė, beje, dar gyva, jai - devyniasdešimt šešeri. Ir žinot, kai kalbiesi su žmogumi, kuriam už nugaros pasiliko pragyventas ištisas amžius, greičiau išmoksti skirti tai, kas amžina, nuo to, kas laikina, ką padiktuoja laikotarpio mados.

Prisimenu, ką tik vykusio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio svečias iš Čekijos Tomáš Hrubž, po jo prodiusuoto filmo „Gotlandas“ peržiūros, atviravo, kad mūsų šalis jam atrodo „up to date“, kad joje prieinamos naujausios technologijos, naujausi mokslo pasiekimai ir t.t. Nepaisant to, kai kuriems atrodo, kad lengviausiai pasiekiamas „kelias į laimę“ - emigracija. Kitiems atrodo priešingai. Gerai, kad yra galimybė rinktis. Ir vienų, ir kitų pasirinkimus turėtume stengtis suprasti.

- Gyvendamas pastebėjau, kad laimingi paprastai jaučiamės tiek, kiek įstengiame savąją būtį įprasminti. Kaip manote, jeigu knyga geba įprasminti vieno žmogaus būtį, suteikti jo gyvenimui vertikalią ašį, tad ta literatūra, kurią vadiname nacionaline, turbūt gali, o gal net privalo suteikti prasmių bei idėjų visos tautos ar valstybės gyvenimui?

- Literatūra, kaip ir kiti menai, sudaro galimybę save įprasminti, suteikia asmenybės turiniui tinkamiausią raiškos formą. Gera literatūra augina. Kokybiška knyga tampa turiningo dialogo partneriu. Net ir tais (ypač tais) atvejais, kai su joje dėstomais teiginiais norisi nesutikti, ginčytis.

Na, o išskirtinis nacionalinės literatūros bruožas tas, kad ji kuriama gimtąja kalba. Kalba, kuria mes pažįstame pasaulio sandarą ir tvarką. Ir svarbi čia ne tik referencinė kalbos funkcija, ne tik nurodymas į tikrovėje egzistuojančius objektus. Svarbi pati kalbos prigimtis, jos struktūra, gramatika, fonetika, melodika - unikali kalbos sistema, kuria naudodamasis pažįstu, vertinu ir mąstau apie pasaulį.

- Man, manosios kartos žmonėms nacionalinė literatūra yra nelyg nuosavi marškiniai, kurie, nepaisant madų ir prašmatnumo, visuomet yra arčiau kūno. Jūsų kartai toks požiūris jau nebebūdingas? Jaunimas šiandien juk kone vienbalsiai tvirtina, kad lietuvių literatūra (kaip ir visa kultūra) Vakarų atžvilgiu esą nekonkurencinga?

- Rodos, ne tik tarp jaunimo, bet ir tarp dalies literatūros specialistų, tyrinėtojų tapo įprasta manyti, jog lietuvių literatūra yra nepalyginti silpnesnė nei Vakarų literatūra, kad lietuvių literatūros klasikos kūriniai tėra, pavyzdžiui, Vakarų genijų juodraščiai.

Norėčiau nesutikti su tokiu požiūriu. Kad ir kiek išradingų formų (ne)sąmoningai „pasiskolintume“ iš moderniosios bei postmoderniosios užsienio literatūros, iš jos neperimsime kalbos subtilybių, kurios kiekvienoje kalboje - unikalios. Kai kurios netgi neišverčiamos. Skaitai, pavyzdžiui, Kristijoną Donelaitį, Vincą Krėvę arba Sigitą Gedą - ir skaitydamas junti, kad ne tik vieno ar kito autoriaus, kūrinio mintys, bet ir pati lietuvių kalbos struktūrinė ir semantinė gelmė kažkaip tave veikia, keičia...

- Lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris globalizacijoje linkęs įžvelgti lietuvių tautos išnykimo pavojų - lygina mūsų padėtį su vandens lašu ant kaistančios keptuvės. Ką apie tokias grėsmes manote jūs?

- Be kitų skaitinių, turiu įprotį kiekvieną vakarą perskaityti po apžvalgą iš šviesaus atminimo poeto Valdemaro Kukulo rinkinio „Vertybių apžvalgos ratas“. Bemaž kiekviena jo parašyta apžvalga siūlo vis kitą pjūvį lietuvių literatūros, meno vertinimui. Kaip tik vakar skaitytoje apžvalgoje ir buvo kalbama apie globalizacijos grėsmes. V. Kukulas rašė, kad globalėjančiame pasaulyje ima dominuoti pseudokultūra, kūryboje imama vengti kalbėti apie vertybes, vis rečiau pasirodo autentiškas ir kokybiškas kultūros produktas.

Iš dalies esu linkęs pritarti šiems V.Kukulo žodžiams. Dabar juk kažkaip atgrasu, „nešiuolaikiška“ kalbėti apie, pavyzdžiui, ištikimybę, meilę, tikėjimą. Arba apie tai reikia kalbėti kitaip, inovatyviomis formomis, už kurių, rodos, kartais nebesislepia joks turinys.

Vasarą viešėdamas Gdanske susipažinau su jaunu lenkų poetu. Mane kiek nustebino, kad jis, paklaustas apie nūdienos Lenkijos literatūrą, pradedančiuosius autorius ėmė pristatinėti lygindamas ne su ankstesnių kartų savo šalies rašytojais (kaip būtų įprasta daryti Lietuvoje: šis „kopijuoja“ Vytautą Bložę, šis - Sigitą Gedą, o šis, juk akivaizdu - Aidą Marčėną...), o su JAV, Europos poetais ir įvairių literatūros mokyklų, srovių bruožais. Pravartu būtų ir mums dažniau vertinti savąją literatūrą platesniame kontekste. Tik ar (visi) pažįstame tą platesnį kontekstą?

- Buvo metas, Maironis savąja poezija sukūrė Lietuvą kaip valstybę. Kokie yra šiandien lietuvių literatūros iššūkiai? Ar ji dar kartą pajėgs atlikti lietuvybės budinimo ir tautos tapatybės išsaugojimo misiją?

- Nedrįsčiau menkinti nūdienos rašytojų, tiesiog nuslopo literatūros įtaka valstybės ir visuomenės gyvenimui. Knygos tiesiog nėra skaitomos taip visuotinai kaip Maironio ar, pavyzdžiui, kaip Sąjūdžio laikais. Abejoju, ar ji dar begali, o ir ar beturi vykdyti jūsų minimą lietuvybės ir tautos tapatybės išsaugojimo misiją. Vargu.

Manau, svarbesnę vietą visuomenės gyvenime literatūra galėtų susigrąžinti tuo atveju, jei kai kurie rašytojai literatūros lauke, visų pirma renginių metu, elgtųsi truputį nuoširdžiau, atviriau, mažiau susireikšmintų. Laikysenos labai greitai demaskuojamos auditorijos, ypač naujų, tyčia ar netyčia į renginį užklydusių žiūrovų. Gal kiek kitaip, bet tai galioja ir kūrybai. Juk kartais debiutuojantys rašytojai taip bijo būti banalūs, šabloniški ar sentimentalūs, kad užuot rašę tai, kas išties rūpi ir skauda, intensyviai ieško būdo išlaviruoti tarp to, kas gali būti pavadinta banalumu, ir to, ką skaitytojai gali palaikyti mylimų autorių įtakomis. Rašytojas savo kūriniuose ima rodyti save ne tokį, koks yra, o tokį, koks, jo nuomone, patiktų publikai. Žinoma, nesakau, kad nereikia išmanyti literatūros istorijos, šiuolaikinių tendencijų, anaiptol. Tačiau jeigu literatūra kuriama pirmiausia dėl to, kad tas tendencijas atitiktų, kad žūtbūt pakeistų ar pratęstų istoriją, tai...

- Žinoma, ir autorių talentai, ir knygų kokybė - įvairūs. Tačiau jeigu abstrakčiai jūsų, kaip skaitytojo, paklausčiau - apie ką yra šiuolaikinė lietuvių literatūra? Turbūt reikėtų atsakyti, kad apie nieką?

- Jokiu būdu. Ji, kaip ir bet kuri kita literatūra, labai įvairialypė: savaip pasakoja apie buitį ir būtį, kelia universalius, amžinuosius klausimus, ieško žmogaus egzistencijos tikslo, išduoda apie tai, ką kartais bijome verbalizuoti, seka socialinius pokyčius, juos pirma bando užčiuopti ir įvertinti... Tačiau gal kiek labiau pastebimas šio laiko literatūros bruožas - autorių noras labai greitai sulaukti teigiamų vertinimų, baimė išsiskirti, baimė likti nesuprastiems, išjuoktiems, baimė apsinuoginti, viešai išpažinti tas tiesas ir tas vertybes, kurias išties išpažįsta.

Nedrįsčiau brėžti lietuvių literatūros ateities gairių, tačiau manau, kad bijanti apie save pasakyti tiesą, aklai prisitaikanti ir laikotarpio retorika persismelkusi literatūra reikalinga tik pati sau. Džiugu, kad šiuolaikinė lietuvių literatūra tampa vis drąsesne ir unikalesne.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“