Rašytojas Rimantas Černiauskas: "Gyvenimas turtingesnis nei mes prigalvojame..."

Nuo jūsų debiutinio apsakymų rinkinio "Šiapus debesų" prabėgo 30 metų. Kodėl manote, jog viską jau parašėte?

Nebėra naujų minčių - nebėra šviežumo, negauni šviežių emocijų. Be to, kai esi daugiau patyręs, sudėtingiau save sujaudinti: viskas matyta ir girdėta. O kam kartoti tai, kas girdėta? Kam iš naujo rašyti tą patį? Pagalvoji: tas jau buvo, tas irgi, - ir numoji ranka...

Betgi ne visada mintys ateina iš gyvenimo.

Ne. Iš knygų labai daug ateina - ir ne vien grožinių, bet ir mokslinių, ir dokumentinių.

Rašote noveles apie Donelaitį.

Taip. Tekstai apie Donelaitį surankioti. Stengiuosi jį atkurti istoriškai teisingą, kad būtų kuo arčiau tikrovės. Bet duomenų nėra pakankamai - tik įsivaizdavimas, koks jis galėjo būti. Kitų jis būtinai vaizduojamas ilgais plaukais, nors gal jis plikas buvo, kas žino.

Kokį pats įsivaizduojate?

Pažinojau jo giminaitį, jo brolio vaikaičių vaikaitį. Jis buvo vokietis, plikas seneliukas - gana jaunas nupliko. Paveldėjo visus Donelaičio gabumus: ir meistravo, ir baldus pats pasidarydavo, būtų tikriausiai galėjęs ir fortepijoną susimeistruoti, žemėlapius braižydavo, knygas leisdavo, rašė knygas apie Donelaitį.

Surinkęs duomenis iš interneto, iš Londono archyvų, iš kur tik įmanoma, išleido didžiulį rinkinį "Donelaitiada". Jo pavardė Lutz Wenau. Kai prisimenu jį tokį - visai neilgais plaukais, neaukštą, panašų į Petrą Dirgėlą, matau tikrą Donelaitį.

Papasakokite apie Donelaitį ką nors intriguojančio...

Tai kad jis buvo gana nuobodus žmogus: nei keliavo kur, nei žmonas kaitaliojo, nei į muštynes veldavosi, nei girtuokliavo... Buvo šiek tiek piktas. Nemėgo moterų. Apie jas labai blogai atsiliepdavo savo bažnytiniuose raštuose ir knygose.

Bet kodėl jis jų nemėgo?

Štai šioje vietoje galima daug ko prigalvoti. Matyt, jaunystėje buvo nudegęs, matyt, jį pametė. Evangelikų kunigai gali vesti. Panelės žinodavo, kad gerai būti kunigo žmona - aprūpinimas šioks toks, tad sukdavosi apie juos. Taip turbūt jį ir apgavo... Tada ir sukuri kokią mistinę panelę...

Noveles apie Donelaitį pradėjote rašyti seniai.

Maždaug prieš 25 metus.

Kas pastūmėjo?

Tada buvo jo jubiliejus. Na, aš pavarčiau vieną knygą, pavarčiau kitą ir sakau: parašysiu ką nors Donelaičiui. Tą novelę evangelikų vyskupas sukritikavo už neteisingų žodžių vartojimą. Aš rašiau "pastorius Donelaitis", o reikia rašyti ne "pastorius", bet "kunigas". Lietuvininkai nevadina "pastorius", vokiečiai taip sako, ir tie, kurie iš vokiečių pasiėmę, kiša tą neteisingą žodį. Buvo ir daugiau pavartotų neteisingų žodžių. Jis parašė tokį atsiliepimą, kad aš ne taip suprantu Donelaitį, kaip šitas rašytojas. O man dar buvo pienas nuo lūpų nenudžiūvęs. Man buvo didelė garbė, kad vyskupas pastebėjo mano rašinį.

Kartą minėjote, kad istorijas apie Gustą pradėjote rašyti važiuodamas autobusu.

Sovietų laikais mašinos neturėjom ir autobusais važiuodavom iš Klaipėdos į Švėkšną. Ten reikia kirsti dvi geležinkelio pervažas. Kartą pamačiau, kaip du žmonės susilenkę, nieko aplink nematydami, stūmė bėgių patikros prietaisą. Pagalvojau - jeigu atlėktų traukinys, tai ir pervažiuotų tuos žmones kartu su visu prietaisu. Nuo to vaizdo prasidėjo Gusto istorijos. "Gusto prietaisas" buvo pats pirmas kūrinys, kurį parašiau važiuodamas autobusu. Mintinai jį išmokau, parbėgau ir užsirašiau Švėkšnoj.

Mano pirmojoje knygoje apsakymas "Juodas varnų būrys" atsirado iš vieno sakinio. Buvo, žmonės grūdasi, tas autobusas jau pilnas, na, atrodo, jau neįlips. Na, nelipkit, - šaukia, - nelipkit! O ten tie sako: "Žmonės ne šakoti - daug sutilps." Tas pasakymas, kad žmonės nešakoti, galima daug jų sukimšt, man pasirodė labai vaizdingas, jis buvo pavartotas dviejų girtuoklių: "Žmonės tai nešakoti..."

Ar Jūsų Gustas labiau išgalvotas, ar labiau iš gyvenimo?

Tarp tų įvairių gustų yra ir iš natūros, yra ir išgalvotų. Gyvenimas toks turtingas, kad tų gustų devynios galybės. Gyvenimas daug turtingesnis, negu mes prigalvojame rašydami savo knygas.

O dabar autobusuose ką nors užfiksuojate?

Dabar autobusais tik po miestą važinėju: nebėra autobusų. Į Vilnių, kur kas mėnesį tenka vykti į posėdžius, važiuoju mikroautobusais, ir viskas.

Jūsų kūrybos pradžia - poezija. Kodėl perėjote prie prozos? Ar Jūsų gyvenime buvo koks lūžis?

Jokių. Yra toks posakis: jeigu gali nerašyt - nerašyk. Jeigu galėjau nerašyti poezijos, matyt, man jos ir nereikėjo.

Jūsų dukros taip pat kuria.

Būdamos vaikai jos lenktyniaudavo tarpusavyje, kuri geriau ir gražiau parašys. Varžydavosi, prizus skirdavo viena kitai. Dvi knygutes mes išleidom, kada jos mokykloje mokėsi. Vienos išėjo pasakų knygelė, kitos - eilėraščių. O rimtai rašyti pradėjo tiktai Vidmantė. Ji išleido savo poezijos rinkinį.

Kūrybiškumą paveldėjo iš tėčio?

Iš mamos irgi... Ji labai gražius laiškus rašo. Kai būnu išvažiavęs, mes susirašinėjame. Esu panaudojęs jos atradimų ir įvairių detalių. Ji nugirsta įdomius posakius arba pastebi kokius nors žmones ar žvėris debesyse...

Kurį rašytoją labiausiai mėgote jaunystėje?

Gabrielį Garsiją Markesą. Kai buvau kokių 30 metų, jis man buvo geriausias pasaulio rašytojas. Dabar matau, kad persūdo, užsižaidžia tam tikrais dalykais. Dabar man Europos literatūra yra arčiau prie širdies nei tas "magiškasis realizmas", kaip jo kūrybą yra pavadinę literatūros kritikai.

Visada mėgote literatūrą, bet studijavote matematiką. Kodėl?

Nežinau. Turėjau labai griežtą matematikos mokytoją, bene ryškiausią asmenybę iš visų kitų. Iš visų dalykų turėjau po penketą, o matematikos - ketvertą.

Norėjote įrodyti, kad mokate daugiau?

Nežinau... Nebūtinai, - svarsto. - Ne. Tikriausiai galvojau, kad jis man sąžiningiausiai rašė pažymius, o uždavinius aš mokėjau spręsti mokykloje. Maniau, kad, kai studijuosiu matematiką, mes tik uždavinius ir lukštensim. O ten pasirodė tokia nuobodybė: vien tik teoriją reikėjo mokytis. Bet jau ką padarysi - esu pratęs ką pradėjau, tą ir užbaigti.

Kodėl Jums neparašydavo aukščiausio įvertinimo?

Jo mėgstamas posakis buvo, kad mokytojas žino ketvertui, mokinys žino trejetui, o penketui - tiktai Dievas. Ketvertą dar galėjo parašyti - gal ir žino kiek mokytojas..? Bet kiek Dievas žino, nenorėjo rašyti...

Kaip matematikas ir rašytojas, pasakykite, ar visada prie dviejų pridėjus du lygu keturi.

Aišku, ne visada, - šypsosi. - Nelygu kokioje skaičiavimo sistemoje tu skaičiuoji. Du plius du (skaičiais rašant) gali būti dešimt.

Kaipgi?

Ilgas pasakojimas...

Gal mokytojo darbas Jus pastūmėjo rašyti vaikams?

Ne. Greičiausiai mano paties vaikai. Na, ir iš dalies - mano paties prisiminimai. Mano pirmojoje knygoje aprašyti nutikimai, kurie nutiko man arba mano draugams. Beje, kai ta knyga pasirodė, pasipylė labai pikti kai kurių mokytojų atsiliepimai. Ten vaikas numiršta šnapsą gerdamas, tėvelis alkoholikas... Mokytojai mane kaltino, kad tarybinę tikrovę juodinu. Beveik dešimt metų nenorėjo leisti mano vaikiškų knygų.

Bet tikrovė tokia ir buvo?

Taip. Pas mus mokėsi vienas vaikas, kuris parėjęs po pamokų gerdavo su savo tėvu. Jis ketvirtoje klasėje mokėsi, bet jau dešimt metų. Ir numirė šnapsą begerdamas.Iš jo visi vaikai juokdavosi, stumdydavo jį. Buvo pajuokos objektas.

Kaip Jūs, būdamas mokytojas, elgdavotės su tais, kurie per matematikos pamoką nosį krapštydavo?

O ką su juo vargsi? Aš rašydavau dvejetus. Kartą turėjau pasiaiškinti Švietimo skyriui, kodėl išvedžiau dvejetą mokiniui, kuris, buvo aiškiai matyti, psichiškai atsilikęs. Tai aš ir parašiau: išvedžiau dvejetą todėl, kad jis iš nosies traukia snarglius ir valgo. Tada kvietė mokyklos direktorių pasiaiškinti, kaip švietimo sistemoje gali dirbti tokie mokytojai, kurie rašo dvejetą už tai, kad kažkas valgo snarglius.

O šiaip su mokiniais rasdavot bendrą kalbą?

Kai pabaigiau universitetą, gavau vienuoliktas klases. Jie buvo tik 4-5 metais už mane jaunesni. Iš pradžių norėjo mane primušti, kad per daug nesišakočiau, nes per daug uždavinių daviau spręsti, bet vėliau susidraugavome.

Kaip manote, ar skaitančiųjų knygas daugėja, ar mažėja?

Reikėtų klausti J. Šikšnelio - jis bibliotekos vadas.

O Jūs ką manote?

Aš manau, kad turėjo sumažėti. Kai ateinu į biblioteką Turgaus gatvėje, matau, kad daugiau skaitytojų prie kompiuterių sėdi, o ne prie knygų.

Manote, elektroninės pakeis popierines?

Kai pagalvoji, popierinė knyga - tai nukirstas medis. Kiek medžių iškirsta dėl knygų?.. O kiek dėl niekam tikusių? Bet man popierinės knygos turi daugiau vertės: tas jų šnarėjimas, jų kvapas... Man jų niekas nepakeis.

Elektroninės knygos niekada neskaičiau ir neskaitysiu. Perduoti ir priimti informaciją - tam man reikalingas kompiuteris, bet grožinės kūrybos kompiuteryje nenoriu skaityti ir neskaitysiu.

Šį rudenį pasitikote jubiliejų. Ar esate patenkintas prabėgusiais metais?

Gal sulauksiu 100 ir tada sakysiu: koks jaunas buvau, kai man 60 buvo... Viskas reliatyvu. Ir nieko nepakeisi.

Šiemet Jums įteikta Klaipėdos kultūros magistro premija. Kaip jaučiatės "susižiedavęs" su Klaipėda?

Tai Klaipėda mane sužiedavo, - juokiasi, - kaip paukštį. Pagavo, užmovė žiedą, ir viskas: jau priregistruotas čia, magistrų ložėj... Taip ir jaučiuosi. Kaip pagautas paukštis.

Daugiausiai rašote apie mažus miestelius, nes juose "kaip vandens laše - gali įžvelgti visą vandenyną". Gal dabar rašysite apie Klaipėdą?

Nežinau...- susimąsto. - Man Švėkšna arčiau... Kodėl aš sakau, kad mažas miestelis yra kaip lašas vandenyno? Todėl, kad jis ir kaimas, ir miestas kartu.

Pakraščiuose gyvenantys žmonės - visai kaip kaimiečiai: ir karves, ir ožkas laiko, o miestelio viduriuose yra siaurų gatvelių, yra net prostitučių... Yra ir "piktžaizdžių", kurių turi miestas, ir kaimo dvasios.