R. Kmita: "Nusprendžiau dirbti čia ir keisti situaciją"

Poetas, literatūrologijos daktaras Rimantas Kmita neseniai grįžo iš Vokietijos, kur dvejus metus rašė savo disertaciją. Juokauja, jog vykdys su savimi socialinį eksperimentą, bandydamas pragyventi iš dėstytojo algos.

Studijuodamas Klaipėdos universitete domėjaisi šiuolaikine lietuvių poezija. Kodėl įstojus į literatūrologijos doktorantūrą Vilniaus universitete tyrimų tema pasikeitė - apsigynei disertaciją apie lietuvių poeziją sovietmečiu?

Vilniaus universitete niekas nenorėjo vadovauti darbui apie šiuolaikinę poeziją, nes tai pernelyg pavojinga. Be to, aš pats, kaip poetas, esu suinteresuotas asmuo. Dabar visai nesigailiu, kad tema pasikeitė, nes apie sovietmečio laikotarpio lietuvių poeziją iki šiol buvo labai mažai rašoma, o dabar ši tema jau tampa madinga ir, manau, kuo toliau, tuo labiau ji bus įdomesnė.

Kai studentams dėstau apie sovietmečio literatūrą, matau, kad jiems tą laikotarpį sunkiau suvokti nei XIX amžių. Cenzūra, tardymai jiems kelia klausimus apie žmogaus teises... Tenka aiškinti elementariausius dalykus, kaip apskritai tuomet žmonės gyveno.

Kodėl disertaciją rašei Vokietijoje?

Laimėjau konkursą stipendijai pagal programą "Baltijos šalių regionas: integracija ir svetimumas" Greifswaldo universitete. Programoje dalyvavo doktorantai iš įvairių šalių, rašantys skirtingomis temomis: filosofijos, istorijos, sociologijos.

Greifswaldo miestas neseniai šventė 550 metų jubiliejų. Jo universitete taip pat veikia Baltistikos istitutas, Istorijos fakultetas. Beje, bibliotekoje tikrai daug lietuviškų knygų.

Nebuvo pagundos, galimybių pasilikti Vokietijoje?

Pagundos - ne. Galima buvo bandyti dėstyti lietuvių kalbą, ir galbūt ką nors tame pačiame universitete, tačiau man norėjosi grįžti čia. Visi dabar labai važiuoja ir kitiems rekomenduoja išvažiuoti iš Lietuvos.

Kai būni Lietuvoje, galvoji, kad čia viskas blogai ir nieko gero nebus. Kai būni svetur - viskas atrodo atvirkščiai. Būdamas Vokietijoje suvokiau paprastą dalyką, kad niekas Lietuvoje nieko ir nepadarys, jeigu visi išvažiuos. O jeigu padarys ir paskui aš grįšiu kaip koks gudrutis - gal kas laukia manęs... Nusprendžiau dirbti čia ir pats keisti situaciją. Jeigu neišeis - tai neišeis.

Dėstysi literatūros sociologiją Vilniaus universitete. Palieki Klaipėdą?

Vilniuje dėstysiu tik pirmą pusmetį, antrąjį - grįšiu į Klaipėdos universitetą. Čia literatūrologijos magistrantams dėstysiu literatūros teoriją. Dabar noriu pagyventi Vilniuje.

Kodėl?

Nežinau. Toks vidinis jausmas. Niekada nenorėjau, o dabar užsimaniau. Anksčiau Vilnius man buvo labai svetimas. Niekada negalvojau, kad jis gali tapti mano miestu. Šią vasarą vaikščiojau po Krokuvą ir pagalvojau, kad galbūt norėčiau pagyventi kokiame nors mieste, turinčiame ilgą istoriją, daugiasluoksnę architektūrą. Dar būnant ten gavau pasiūlymą dėstyti Vilniuje.

Klaipėda - ne miestas?

Miestas. Klaipėda yra mano meilė. Kai atvežiau dokumentus stoti į Klaipėdos universitetą, iš karto pajutau, kad čia ir pasiliksiu.

Kokie pirmi įspūdžiai grįžus į Lietuvą po pertraukos?

Ilgos pertraukos nebuvo, nes turėjau idealias sąlygas važinėti ten, kur reikia. Taigi dažnai grįždavau.

Vis dėlto dabar labiau į akis krenta lietuvių inercija, nacionaliniai, rasistiniai stereotipai. Anksčiau jų nepastebėdavau. Žinoma, jų yra visur, bet Vakarų Europoje žmonės, matyt, išmoko neparodyti.

Vokietijoje žmonės neinvestuoja visų pinigų į savo atrodymą. Uždarbio ir pragyvenimo lygio skirtumas Lietuvoje man dabar atrodo labai drastiškai. Vokietijoje pirkdamas būtiniausias prekes niekada negalvodavau apie kainas. Lietuvoje dažnai susilaikau nuo vieno ar kito pirkinio.

Ketini pragyventi iš dėstytojo algos? Kiek dėstytojas dabar uždirba?

Taip, darysiu su savimi socialinį eksperimentą. Nežinau kokios bus mano pajamos, dar negavau atlyginimo. Girdėjau, kad pernai disertaciją apsigynusi mano kolegė už visą etatą Klaipėdos universitete gaudavo algos 900 Lt. Dabar tikriausiai ji bus šiek tiek didesnė nei 1000 Lt...

Iš dėstytojų reikalaujama kelti kvalifikaciją, rašyti straipsnius į užsienio spaudą, važiuoti į stažuotes. Iš ko jiems tai daryti? Elementarus vienos knygos parsisiuntimas iš užsienio kainuoja apie 100 Lt. Toks dalykas, kaip lėšos kanceliarinėms prekėms, mūsų universitetuose neegzistuoja.

Kitais metais žiūrėsiu, ar verta užsiimti dėstymu, ar pasilikti tik kokį vieną kursą kaip hobį.

Ar rašydamas disertaciją ir ruošdamasis paskaitoms atrandi laiko poezijai?

Su poezija - prastai. Jai reikia daug tuščios vietos galvoje, daug operatyvios atminties, kompiuteriniais terminais kalbant, o kai rašai disertaciją, dirbi kaip biure pagal planą. Vis dėlto per dvejus metus, praleistus Vokietijoje, prisikaupė ir eilėraščių. Knyga išeitų. Greifswalde susipažinau su vienu dailininku, beje, iš Klaipėdos, Edvardu Racevičiumi. Jis man pasisiūlė papaišyti iliustracijų knygai. Dabar reikia pažiūrėti, kokios yra galimybės ją išleisti, tačiau pirmiausia iki Naujųjų metų noriu paruošti leidybai knygą pagal savo disertaciją.

Dar galvoju apie vertimus. Bandau versti iš vokiečių, lenkų kalbų. Lenkų šiuolaikinės poezijos rašytojų yra daug ir gerų. Domiuosi vokiečių XX a. antros pusės poezija. Manau, kad literatūros specialistui būtina mokėti kalbas, nes, pavyzdžiui, poeziją galima perskaityti tik originalo kalba. Vertimas yra tik kūrinio šešėlis, nuoroda.

Ką šiuo metu skaitai?

Daugiausiai teorines knygas. Kažkada pasirinkau studijuoti literatūrą, nes man patiko skaityti grožinės literatūros knygas. O dabar kuo toliau, tuo mažiau jas skaitau, tik literatūrologines knygas.

Neseniai perskaičiau Gintaro Grajausko eilėraščius. Jie man naujai pasirodė. Iš inercijos skaitau vokiečių autorius vokiečių kalba. Vokietijoje susiformavo įprotis parsisiųsti iš interneto vokiečių, lenkų literatūrines radijo laidas ir paskui jas perklausyti važiuojant dviračiu.

Jurga PETRONYTĖ