R. Bunikytė: "Dar norėčiau padaryti didelį sprogimą Jono kalnelyje"

Iš arčiau

Antrąją šv. Kalėdų dieną Jono kalnelio saloje jau trečią kartą įvyko muzikos, šviesos, ugnies ir pirotechnikos spektaklis "Saulės tiltas". Šiais metais renginį režisavusi jauna klaipėdietė režisierė Rūta Bunikytė.

Papasakokite kaip ir kodėl ėmėtės šio projekto?

Atsitiktinai man pasiūlė režisuoti kalėdinį spektaklį Jono kalnelyje. Ilgai nesvarsčiusi sutikau, nes man šis projektas - labai įdomus, svarbus kaip galimybė, kurios jaunam žmogui, pradedančiam menininkui nesuteikiamos itin dažnai.

Negąsdino didelė, netradicinė lauko erdvė. Su kokiais sunkumais susidūrėte, kurdama šį spektaklį?

Tokiai didelei erdvei, kaip Jono kalnelis, kūrybiškai įvaldyti, sukurti tokį reginį, kuris iš tiesų sudrebintų, reikia didelių formų, didelių fejerverkų. Tai daug kainuoja. Į pinigus viskas atsiremia.

Spektaklyje "Saulės tiltas" buvo daug choreografijos, lėlių teatro elementų. Pabandėte suvienyti įvairių sričių jaunuosius menininkus?

Taip, to reikalauja tokio pobūdžio reginys. To mane mokė studijuojant režisūrą.

Spektaklis jau įvyko. Kaip pati jį vertinate?

Man labai sunku vertinti, nes nemačiau spektaklio iš šalies ir atsiliepimų kol kas negirdėjau. Stengiausi padaryti kaip galima viską geriau ir tiksliau.

Buvo netikėta, kad tokiame efektų spektaklyje, labai prasmingai nuskambėjo Vytauto Paukštės skaitomas mitologinis, filosofinis, literatūrinis tekstas apie šviesą, apie dvasinį atgimimą. Įdomu, kieno tai tekstas?

Tekstą rašiau aš. Tai tekstas, sukomponuotas iš įvairių knygų, tautosakos.

Kalėdinis spektaklis Jono kalnelio saloje šiais metais išsiskyrė subtilumu, choreografiniais elementais, literatūriniu turiniu, įspūdingais pirotechnikos efektais

Kalėdos, Naujieji metai. Kuo jums asmeniškai ypatingos, prasmingos šios šventės?

Man didžiausia šventė yra Kūčios. Darbas atima labai daug laiko iš šeimos, todėl džiaugiuosi Kūčiomis, suteikiančiomis galimybę pabūti su šeima. Po Kūčių rimties, prasmingo pasibuvimo su šeima norisi, kad Kalėdų ir Naujųjų metų šventės suteiktų naują impulsą gyventi, kurti.

Ko tikitės iš ateinančių metų? Kokias kūrybines svajones puoselėjate, planus kuriate?

Apie tai labai sunku kalbėti. Turiu planų ateinančiais metais padaryti porą spektaklių scenoje, vieną Klaipėdoje, kitą - ne Klaipėdoje. Yra minčių dar vienam lauko spektakliui. Noriu kurti spektaklius, o ar pavyks, priklausys nuo to ar gausiu finansinę paramą numatytiems projektams.

Atskleiskite šiek tiek savo svajones. Kokių konkrečiai jūsų režisuotų spektaklių žiūrovai galėtų sulaukti?

Labai noriu pastatyti pasaką vaikams. Labai norėčiau režisuoti klasikinę dramaturgiją. Kada nors ateityje, nes kol kas jaučiu, jog klasika man - dar per sudėtinga. Dar nepribrendau, kad ją atskleisčiau gerai.

Per sudėtinga? Kas gali būti sudėtingiau už absurdo teatro korifėjų Samuelį Beketą, kurio pjesės "Ne aš" pastatymu Pilies teatre šiais metais debiutavote uostamiesčio teatro scenoje?

Režisuoti klasiką labai sudėtinga dėl, to, kad paskui ją velkasi labai ilgas įvairiausių pastatymų ir interpretacijų šleifas. Man labai imponuoja Antonas Čechovas, labai norėčiau režisuoti jo pjeses, tačiau jaučiuosi dar per mažai tam patirties turinti, per mažai perskaičiusi.

Papasakokite truputį apie save. Šiais metais baigėte režisūros magistrantūros studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Pati esate klaipėdietė?

Ne, esu dzūkė.

Kas į Klaipėdą priviliojo - jūra ar režisūra?

Ne jūra, miškai ir ežerai mane vilioja. Į Klaipėdą atvažiavau studijuoti režisūros ir pasilikau, nes studijuojant užsimezga pažintys, prasideda pirmieji darbai ir prisiriši.

Netraukia atgal į Dzūkiją arba į Vilnių?

Namo smagu sugrįžti tik namo. O į Vilnių traukia.

Kodėl? Klaipėdoje sunku atrasti terpę kūrybai?

Ar daug žinote Klaipėdoje kuriančių jaunų žmonių? Aš pati pirmąjį spektaklį pastačiau ne Klaipėdoje, o Vilniuje, Menų spaustuvėje, 2005 metais. Tai buvo dramos spektaklis "Dumblas", pagal Marijos Irene Fornes pjesę, kurį režisavau su savo bendrakursiais. Iš tiesų, Klaipėdoje nėra labai didelės konkurencijos, tačiau jaunam žmogui įsilieti į kokį nors kolektyvą - labai sunku.

Kodėl? Menininkų bendruomenė pernelyg uždara?

O gal jaunatviškas maksimalizmas trukdo. Norisi iš karto į teatrą, į teatrą!... Trumpą laiką, kol studijuoji, gali dirbti iš idėjos, tačiau pabaigus studijas norisi susirasti darbą, iš kurio galėtum pragyventi. Pragyventi iš spektaklių kūrybos - sunku.

Iš ko pati gyvenate?

Kol kas iš specialybės...

Dirbate režisieriaus padėjėja Klaipėdos lėlių teatre. Tai viskas?

Tai mano oficialus darbas.

O ne oficialus?

Spektakliai. Vaidinu Pilies, Lėlių teatruose, režisuoju spektakliukus.

Kokios charakterio savybės reikalingos jaunam režisieriui, norinčiam parodyti, atskleisti save?

Reikia nebijoti visur lįsti, o po to stačia galva nerti į tai, ką nori daryti. Negalvoti kas ką pagalvos, kaip pažiūrės, ką pasakys.

Kaip, kodėl pati pasirinkote režisierės kelią?

Nei būdama vaikas, nei paauglė nesvajojau užaugusi tapti aktore, nebuvau skaitovė, nevesdavau renginių, dramos būrelį lankiau viso labo metus, bet man patinka kūrybiniai dalykai - mokiausi muzikos mokykloje, lankiau šokius, tačiau širdis man pakuždėjo režisūrą.

Visada klausote širdies?

Ne, dažniau proto, tačiau tąsyk paklausiau širdies. Muzika - man gražu, bet nenorėjau, kad ji virstų darbu.

Teatras - taip pat gražu...

Muzika - tai tu, instrumentas ir natos. Man to buvo per mažai. Teatras - tai bendravimas su žmonėmis, jame - mažiau rėmų.

Muziką spektakliui Jono kalnelyje rinkote pagal savo skonį?

Visa muzika iš mano asmeninės fonotekos, tačiau tai nėra ta muzika, kuri man labiausiai patiktų. Aš klausau daugiausiai roko muzikos ir klasikos, tačiau šio spektaklio muzika neerzina manęs. Rinkau tokią, kuri stilistiškai derėtų prie spektaklio turinio: Jono kalnelio erdvei tinka būgnai, spektaklio siužetą papildė etnoatspalvį turinčios melodijos. Režisierius Alvydas Vizgirda, prieš tai du kartus režisavęs spektaklius Jono kalnelyje, man patarė parinkti ir tokios muzikos, kuri leistų žiūrovui pajudėti.

Kalėdiniai muzikos, šviesos ir pirotechnikos spektakliai Jono kalnelyje - jau tampa tradicija. Kaip įsivaizduojate juos ateityje?

Manau, kad tai labai geras, gražus ir reikalingas projektas. Norėtųsi, kad jis išaugtų, įgautų stambesnę formą. Man labai gaila, kad per visus trejus metus, taip pat ir šiemet, reginyje nebuvo išnaudotas vanduo, supantis Jono kalnelį. Norint tai padaryti - reikia žymiai daugiau lėšų.

Ar pati dar kartą drįstumėte režisuoti šį renginį?

Jeigu pasiūlytų - neatsisakyčiau. Dabar taip galvoju. Jono kalnelis - labai įdomi erdvė, kuri išplečia fantaziją į visas puses. Norėčiau padaryti didelį sprogimą Jono kalnelyje, bet dar reikia išmatuoti visą skritulio plotą...

Jurga PETRONYTĖ