Pravirkdyti vilkai

Spektaklio forma intriguojama – gyvai atliekamo garso ir performatyvaus veiksmo sintezė, kurią scenoje kuria trys Lietuvos saksofono meistrai: Tomas Razmus, Dovydas Stalmokas ir Simonas Šipavičius, atstovaujantys šiuolaikinės improvizacinės ir „free jazz“ muzikos kryptims. Spektaklio choreografijos autorius – šiuolaikinio šokio šokėjas Marius Pinigis.

„Cry Wolf: Vilgaudas“ atspirties taškas yra bėgantis žmogus, kuris sau kelia egzistencinius klausimus: kaip į aplinką reaguotų laisvėn patekę kaliniai, paskutinį kartą ją matę santvarkoje, kurios jau seniai nebėra? Ar jie urbanizuotose miesto džiunglėse ieškotų „McDonald’s“ restoranų, o gal, priešingai, bandytų susirankioti pradingusio pasaulio nostalgijos likučius? O kaip mes žvelgtume į šiuos kalinius, jeigu Holivudas apie juos sukurtų ekstravagantišką nuotykių epą? Ar mums vis dar būtų svarbu, už ką juos nuteisė? Gal visgi mes pasiruošę suteikti šansą „kitokiam požiūriui“?“ – klausia spektaklio kūrėjai.

Atsakymus žiūrovai turės išgirsti saksofonų garsuose, nes nebus jokio teksto ir žodžių. Siekdami maksimalių rezultatų, muzikantai instrumentus naudoja kaip komunikacijos priemones. Projekto kūrėjai tikina, kad garsas gali būti ne tik girdimas – jis yra matomas ir juntamas. Žadamas energiškai stiprus reginys, kuriame ieškoma naujos teatrinio įvykio sampratos. O kad būtų šiek tiek aiškiau, kalbiname kompozitorių A. MIKALKĖNĄ.

– Prieš porą metų vyko epo „Vilgaudas“ premjera, kurioje jūs nesikuklindami ironizavote ir pliekėte „senojo“, „iškilaus“ meno formas. Esate revoliucingai nusiteikę?

– Visų pirma tai buvo labiau saviironija. Manifesto formos aprašymas gal ir atrodė truputį juokingai revoliucingas, bet tai labiau skyrėme sau, „hierarchinei“ mūsų kartos visuomenei ir panašiai. Revoliucijų tikrai nekeliame, mene tai neįdomu ir beprasmiška.

– „Tūkstantmečius puoselėta aukštoji mūsų šalies kultūra, pergyvenusi karus, priespaudas ir draudimus, vis labiau tampa persunkta pigių avangardinių išsišokimų bei vienadienių „meninių“ akcijų“ ir t. t. Taip tik atrodo, ar tikrai imatės kartų karo?

– Manau, tai irgi beprasmiška, nes niekada nebūtų nugalėjusios pusės. Mes esame fizižkai stipresni, todėl fizinė kova būtų laimėta be pasipriešinimo. Tačiau jeigu laimėtoją lemtų išgertas alkoholio kiekis – turbūt pralaimėtumėm.

– Naujojo spektaklio „Cry Wolf: Vilgaudas“ centre – „bėgantis žmogus, kuris kelia sau tokius egzistencinius klausimus“. Kur ir kodėl jis bėga?

– Žmogus linkęs bėgti. Ne veltui vienintelė išeitis sustojus – mirtis. Turbūt bėgant ir kyla įvairūs egzistenciniai klausimai: ar aš bėgu ten, kur reikia? nuo ko bėgu? gal per lėtai bėgu? Ir panašiai. O motyvacijų ilgai ieškoti nereikia. Tokia yra žmogaus prigimtis.

– Spektaklyje žadate tekstus keisti instrumentų garsais. Kodėl jums tai atrodo įtikinamiau?

– Nežinau, ar tai yra įtikinamiau, bet tikrai įdomiau. Kadangi spektaklio naratyvas, atlikimas nepriklauso vien nuo režisieriaus, o yra kuriamas bendrai – tarpdiscipliniškumas tampa neišvengiamas. Atlikėjai imasi to, ką sugeba geriausiai – tiesiog puikiai groti. Labai džiugu, kad turime aukšto lygio atlikėjus: T. Razmų, D. Stalmoką, S. Šipavičių. Jie puikūs improvizuotojai, todėl visas spektaklis priklauso nuo jų gebėjimų, fantazijos ir įgūdžių. Justinas ir Marius paaškina taisykles ir pasidalija nuomonėmis, įžvalgomis. Mano muzika taip pat laisvai interpretuojama.

– Kokių formų gali įgauti „performatyvus garsas“? Kaip tai keičia jo esmę?

– Garsas savaime yra performatyvus. Kai kinta įvairūs garso išgavimo būdai – akustika, judesys – garsas tampa objektu, kurį galima stebėti – ne tik klausyti.

– Muzika iki šiol buvo pati abstrakčiausia, sunkiausiai iššifruojama, tačiau ir mažiausiai mąstymą ribojanti meno forma. (Žinoma, jei kalbame ne apie muzikinį teatro žanrą). Dabar atėjo laikas ją derinti su vaizdu, judesiu ir t. t. Tai praplečia ribas, o gal vis dėlto varžo?

– Plėsti garso ribų turbūt neįmanoma. Kai sąlyginai įvedamos tam tikros „performatyvios“ priemonės, jis tarsi vizualiai juda. Iš pradžių tai gal šiek tiek varžo, įpratus – tampa natūralu. Juk, šiaip ar taip, koncertuose muzikantas grodamas nemažai juda. Svarbu viską daryti natūraliai – jokia vaidyba čia negalima. Ji yra iliustratyvi, o mes iliustratyvumo labai vengiame.

– Dar daugiau – šiuolaikinė muzika imasi spręsti (šis žodis tikriausiai netinkamas...) socialines problemas?

– Muzika jokių problemų nesprendžia. Šiuolaikinė „konceptuali“ muzika tarsi bando gvildenti kažkokius socialinius „reiškinius“... Bėda ta, jog dažniausiai visi „socialiniai konceptai“ veda prie ortodoksiškumo – „nėra konceptualumo, nėra muzikos“. Manau, tai klaidinga nuomonė.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie vis labiau pavargsta nuo „probleminio“ meno? Kartais juk norisi garsą priimti kaip savaiminį, o ne kaip idėjos „nešėją“ ar „perdavėją“.

– Tai ir yra mano kaip kompozitoriaus tikslas! Koncertų salėse labai retai išgirsi garsą kaip „patį savaime“. Dažniausiai agresyviai brukamos visiškai neaktualios programos, formuojamos nuostatos, kas yra gražu, kas – ne, analizuojama ir ieškoma problemų. Mums atrodo visiškai natūralu, kad menas yra „probleminis“ reiškinys. Netgi populiarioji kultūra persmelkta įvairių problemų: nuo sistemų kritikos iki nelaimingų meilių. Pats žmogus yra „probleminis“.

– Performansai, hepeningai – tai tarsi „laukinis“, neužbaigtas, nestruktūruotas menas. Kodėl jus tai traukia?

– Nes tai primena žaidimą. Tik kartais reikia nusistatyti jo taisykles. O kam nepatinka žaisti?

– Jūs, regis, esate iš tų menininkų, kurie ateityje nori atsidurti anksčiau už kitus. Tačiau kaip surasti naujų įtaigių formų, kai muzika jau buvo ir nevaldomas triukšmas, ir mirtina tyla? Kas jus tvirčiausiai veda į priekį?

– Niekada sau tokių tikslų nekėliau. Tai būtų labai naivu. Nesistengiu ieškoti priemonių dėl „naujų priemonių“. Vadovaujuosi mokymosi visą gyvenimą principu, todėl stengiuosi realiai vertinti situaciją ir daug dirbti. Į priekį veda žmona, puikūs kolegos, studentai ir kiti geri žmonės.