Pojūčių vedina kelionė - Saudo Arabija

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė Vilma Samulionytė Prahos Dailiųjų menų akademijos Kino ir televizijos fakultete (FAMU)baigė Fotografijos katedros bakalaurą. Pusantrų metų dirbo Malameh Alfan fotostudijoje Rijade (Saudo Arabija). Jos parsivežtos fotografijos - tai intymus pasakojimas apie europietės per metus susiklosčiusį santykį su šia šalimi ir čia kilusius išgyvenimus.

Saudo Arabija - viena turtingiausių pasaulio šalių, remiantis islamiškąja teise valdoma karaliaus ir genčių vadų. Tačiau tai ir viena konservatyviausių valstybių, kur tebevykdomos viešos egzekucijos bei daugybė dalykų griežtai draudžiama.

Iššūkis

"Parodą taip pavadinau todėl, kad atvažiavęs į Saudo Arabiją pirmiausia sužinai, kas yra draudžiama. Net fotografija yra šiek tiek draudžiama, nes islamo religija neleidžia perteikti žmogaus vaizdo. Tarsi visą laiką prieš akis iškiltų siena. Mano fotografijų cikle persipina daugybė temų, bet palikau tą pirminį pavadinimą: "Draudžiama". Žodis "haraam" ten dažnai vartojamas šnekamojoje kalboje: to nedaryk, ten neik... Vyrams nevalia eiti į moterų parduotuves, moterims - lankytis vyrų kavinėse, restoranuose.

Dabar tai atrodo šalutinė priežastis, kad važiavau ten, nes radau skelbimą, jog ieško fotografo, ir nusprendžiau priimti iššūkį. Norėjau sužinoti, ką gali padaryti šiame pasaulyje, ko - negali. Fotografija studijoje man nėra labai įdomi, nors iš tikrųjų ten irgi daug iššūkių sau gali atrasti. Norėjau išbandyti, ar sunkiomis sąlygomis aš išvis norėsiu fotografuoti.

Turi turėti darbo kontraktą, kai atvažiuoji, darbdavys tau būna suradęs namus, juolab kad ten - ne Ispanija, ne Amerika, negali važiuoti nepasiruošęs. Ar pirmą dieną puoliau fotografuoti? Na, gal kokią antrą. Pirmiausia gerai išsimiegojau, paskui žiūrėjau, kokia aparatūra, šviesa, kaip jie dirba, koks stilius. Pirmąjį mėnesį įsivažiavau į tenykštę rutiną."

Sunku susipažinti

"Sunkiausia buvo priprasti prie karščio. Yra ten įsimintinų istorinių vietų, bet arabai nelabai nori turistų; jie saugo savo Meką, Mediną, saugo savo religiją, o vakariečių kultūrą laiko supuvusia (nepriimtina). Aišku, yra išsilavinusių žmonių, kurie mato savo šalį iš šalies, man buvo smagu juos sutikti.

Svetimoje vietoje nėra labai jauku. Pasiskambindavau pažįstamiems, ir pasiklausdavau kelio. Tenykštis gyvenimas buvo lyg eksperimentas su savimi. Buvau apimta prieštaringų veiksmų, niekada nežinojau, kaip gali pakrypti situacija. Ir nervinausi, ir norėjau išvažiuoti. Tų draudimų vakariečiui šiek tiek per daug, daug ką reikia išsiaiškinti, tūnai nežinomybėje. Daug kontrolės, per dieną pareigūnai kelis kartus mane tikrindavo; jų reikia klausti, ko ieškojo.

Jeigu nebūčiau dėvėjusi juodos ilgos abajos, mane būtų suėmę. Moterys negali vairuoti, vaikščioja tik su palyda. Nelengva pusantrų metų taip pragyventi. Bet išmokau ramiai reaguoti. Ten nėra būdų susipažinti, nes nėra kavinių, kino teatrų, negeriami svaigalai. Labiau bendravau su vakariečiais. Toje šalyje žmonės linksminasi ambasadose arba privačiuose namuose.

Išvažiavus iš miesto matai plytinčią dykumą, įspūdingas kopas, kupranugarius, rupšnojančius sausą žolę. Aišku, yra ir šiukšlynų, nes ekologija arabams nelabai rūpi. Dykumoje pastatytas miestas vietomis atrodo kaip dykynė, o už miesto plytinti dykuma šiukšlių kiekiu ir čia paliktais skirtingais objektais panašėja į miestą. Vakariečiai ten gyvena uždarose teritorijose, vadinamose compound. Tai tarsi atskiros respublikos, europinės kultūros inkliuzai konservatyvioje šalyje.

Bet ir žavesio ten yra. Žiemą būna smėlio ir dulkių audros."

Modeliai

Man patiko fotografuoti žmones, tai palengvino išgyvenimą. Kita vertus, tai savotiškai "užkniso". Ar tikitės pikantiškų smulkmenų, klausdama, ar mane "kibino" arabai. Aišku, jie per kilometrą pastebi baltąją moterį. Taksi pypina. O šiaip manau, kad arabų vyrai bijo: jeigu aš pradėsiu garsiai kalbėti, atkreipsiu visuomenės dėmesį, jiems bus didelė gėda. Jie žino pasekmes. Buvo, kai fotografavau, keletą kartų užkalbino: "Kodėl tu esi gatvėje?Ar tau viskas gerai? Parduotuvė yra ten." Bet tai nebuvo ataka.

Su moterimis pasikalbėdavau, nes dirbau tik moterų fotografe. Jos nusivilkdavo tradicinį abają, po juo turėjo gražių dalykų. Manau, tos nuotraukos skirtos tėvams, vaikams, vyrams, bet ne pašaliečiams. Prisiminimui. Po lengvai krintančia abaja vilkėjo vakarietiškus drabužius, ant veidų buvo daug makiažo. Visa tai tik viešumoje yra tabu. Arabės prisižiūrėjusios vakarietiškų žurnalų pozavo natūraliai.

Galvoju, kad arabės yra gražios. Tik kad labai kompleksuoja dėl savo pakumpusios nosies, tamsios odos. Odą balinasi, nosis patiki plastikos chirurgams; toks mažas išprotėjimas. Irane per metus padaroma daugiausia grožio operacijų pasaulyje. Ir jos nesiskundžia savo dalia, jos įpratusios dengti kūną. Išsilavinimas yra nuotakos pranašumas.

Jie valgo patiekalus iš ryžių ir mėsos. Nuostabus geltonas šafranas. O šiaip ten pilna libaniečių, kinų, sirų virtuvių. Architektūrinio savo paveldo jie nesaugo; jiems yra gražu, kas nauja. O senojoje - daug sienos, mažai langų. Kartais galima pamatyti "neįmanomų objektų": lyg ir prabangiai padaryta, bet monotoniškai naujoviška. Man teko dėl pakilusios temperatūros lankytis ligoninėje, (šiaip aš lankiausi privačiame mokamame sveikatos centre, kaip ten su pigiais ar valstybiniais, aš nežinau). Ir ten tvarkinga, daktarai puikiai išsilavinę. Keista tik, kai seselė šneka su tavimi užsidengusi veidą, ir nematai, ar juokiasi, ar pyksta.

Radau gerą televizijos kanalą, suteikusį daug informacijos apie Vidurio Rytus. Į mečetes nesiveržiau; atrodo, ne musulmonėms moterims ten negalima eiti. Iš jų kultūros, su kuria susipažinau muziejuose, nieko nepasisėmiau. Bet toje šalyje išmokau labai daug tolerancijos. Supratau, kad nereikia smerkti, pamačius ką tau nepriimtina."