Nors knyga atrodo nedidutė, bet joje sutelpa labai svarbūs kasdieniai patyrimai: mylimo žaisliuko artumas, taškymasis po balas, geruma, kai gali įsiropšti pas tėtį į patalus ir kartu pariaumoti kaip du liūtai.
Patikėti istorijomis lengva, nes visa tai patiria tokie pat maži vaikai arba gyvūnai. Štai Jozė ir Ulius – patys geriausi draugai, kartu miega, kartu skaito, svarbiausia, kad Ulius visad išklauso ir turi laiko, veikiausiai todėl, kad jis – meškinas. Teo pažįsta Bumpelpumpelį, kuris sukuičia visus žaislus ir niekad nepadeda jų sutvarkyti, sesutės Gina ir Lola moko, kaip smagu žaisti kartu, tik svarbiausia – viskuo dalintis.
Taip pat knygoje gausu žaismingų eiliuotų istorijų: apie mažą ir saugų peliuko namelį, kluono ir vištelės kelionę dėžele aplink pasaulį, apie didžiulę žaislų ligoninę ir nepapratus jos pacientus. Pasakojama ir apie seną raudonąjį traktorių ir tris jo bičiules. Tik kas jos, sužinos skaitantys.
Be to, knyga „Mano pirmosios istorijos“ moka privilioti spalvotus sapnus: paskutiniuose puslapiuose gražiai pakviečiamas miegas, rūpestingai užmigdomi žaislai. Taigi ji labai pravarti visiems „nemiegaliams“, kuriuos nuvilioti į lovas prireikia išradingumo ir kantrybės. Tereikia knygą skaityti kas vakarą, kad tai taptų ritualu. Kiekviename puslapyje – mažiesiems pažįstami potyriai ir tik malonios emocijos. Ir jei dar pridėsime švelnų didžiojo žmogaus balsą, tai lengvai užmigdys net patį didžiausią išdykėlį.
Agnė Skučaitė-Leonavičienė
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą