"Personažas - tai tūkstantis Masalskių viename"

Tie, kas domisi teatro reiškiniais bei rutina, žino, jog atvažiuojate į Klaipėdą su Vilniaus kolegijoje suburtu miuziklo aktorių kursu. Kaip kilo ši mintis?

Menų fakulteto Režisūros katedrai vadovauja Danutė Vaigauskaitė, ji išlaikė tradicijas, discipliną, tarnavimą studentams, pajutau, kad sąlygos dirbti čia yra man tinkamos. Nors būtų patogiau važinėti į Vilnių iš Vievio, kuriame gyvenu.

Kaip savo studentams aiškinate, kuo išskirtinė jų profesija? Auklėjate krikščioniška dvasia; ar menininkui nereikia egoizmo?

Mes kartu valgome, dalijamės kuo turime. Gink Dieve, nėra jokios sektos, nesikėsinu į jų privatų gyvenimą, man nerūpi, su kuo jie draugauja, ką skaito. Bet kai susirenkame ant scenos, turi būti begalinis pasitikėjimas vienas kitu, kad niekas nebus išduotas, nebus narcizų. Mūsų visuomenės nelaimė, jog nepasitikime tėvais, mokytojais, politikais, kaimynu, dėl to nieko ir nesukuriame.

Viena iš krikščionybės sąlygų yra tarnavimas. Mes neskaitome maldaknygės, daugiau keikiamės, negu meldžiamės. Mokau matyti nupuolusį, paslydusį žmogų. Menininkas paišo paveikslą ne sau, tai nėra užsiiminėjimas kažkokiu aktu palindus po antklode. Menas be kito neegzistuoja, niekas be kito neegzistuoja. Savo laimę matai kito akyse. Imi skelbti tam tikrą žinią žmonėms, ir ne mes šokiruojame juos, bet žinia šokiruoja. Skaptuoju vaikus, kad užmuštų savyje egoizmą, suprastų, jog menas - tai ne jie; ne tam išeina į sceną, kad maivytųsi, dainuotų; jie mirs - muzika liks amžina. O teatro menas yra kolektyvinis, kaip ir orkestro, tai - susigrojimas, sąveikavimas vienas su kitu. Ir jokios konkurencijos mene negali būti; Van Gogas negali būti geresnis už Modiljanį, o Pikasas - už Dali.

Teatras dabar flirtuoja su žiūrovais, o spektaklis, kuriame jūs kažkada vaidinote Kaligulą, buvo be video - ir kitokių efektų, bet - sukrečiamas.

Galim konstatuot, kas dabar yra blogai: nesuprantu, kaip galima spektaklį padaryti per mėnesį. Tai ne kūryba - nesveikas greitas maistas, nuo kurio nutunka mūsų dvasia. Mes būname linksmi, patogūs, konvejeriniai pasidarė mūsų muzika, mūsų seksas, vaikų mokymas. Nuo pat pradžių pratiname, kad jie nemąstytų, taptų sistemos aukos. Kai žmogus renkasi vergovę, o ne laisvą valią, tampa zombiu. Menas turėtų pasipriešinti diktatui, šaukti, bet reikia drąsos, nes būsi apspjaudytas.

Žmogaus tokia prigimtis, kad eitų pažiūrėti egzekucijos miesto aikštėje, o neiškenčia aktoriaus "ant efafoto", apnuogintos sielos kančios.

Visais laikais galvot apie prasmę yra labai sunku: amžinas klausimas, kodėl mes gyvenam ant žemės, kodėl negali nuskriaust kito, ir šie egzistenciniai klausimai mus varo iš proto. Geriau nieko negalvoti. Mus yra apėmęs egzistencinis vakuumas, ir tai yra baisi liga, nes mes užmušame paskutinį sąžinės lopinėlį viduje. O sąžinė, anot I. Kanto, - Dievo balsas.

Kiek sau leidžiate nepaisyti visuomenės primestų taisyklių ir paklusti vidinėms?

Kai pradedi daryt tai, už ką tave giria, deda į lentyną, tai pirmas perspėjimas, kad pradedi pataikauti. Turi nebijoti suklysti. Einšteinas iškart irgi negavo gero pažymio už reliatyvumo teorijos atradimą, gal buvo išjuoktas. Kad parašytum rašinėlį, užtenka kaip papūgai iškalti dešimt autoriaus citatų, tai garantuoja tau dešimtuką, bet tai nėra žinojimas, nėra kūrybos rezultatas.

Ar turėjote abejonių dėl savo pašaukimo, kas jus įkaitina?

Jūs įkaitinat. Nesame dvasininkai, bet turim rūpintis dvasia, ir perspėt, kai matome tiek daug neteisybės. Menas yra tiesos paieška, tu bręsti; anksčiau akis užgoždavo forma, pradedi matyti turinį. Lietuva iš paukščio skrydžio labai graži, paskui nusileidi į gatvę, į namą, į šeimą, į žmogų, ir daugiau pamatai.

Anikės aikštėje su klaipėdiečiais susipažino vilniečių aktorių "Trupė p. s", vėliau KU Menų fakulteto Mokomajame teatre suvaidinusi režisieriaus V. Masalskio misteriją "Už linijos"

Kartais suabejodavau pačia teatro paskirtimi. Kai salėje žiūrovas pradėdavo komentuoti ar girtas išplūsdavo telefonu, susimąstydavau ne apie pasirinkimo beprasmybę, bet kiek kainavo tas susitikimas su žiūrovu, ar buvo verta susitikti. Bet kai vyras meta išdavusią moterį, galbūt nereiktų šeimą prakeikti, o ieškoti, kodėl taip įvyko. Paskui sustoji, pamatai laimingas žiūrovo akis, sugrįžta tavo laimė.

Sakėte, kad mus ne idealai vienija, o noras turėti. Bet kai turi pakankamai, gali dalintis, galvoti apie orumą, garbės jausmą.

Negaliu sakyti, kad vienija, mes tik tam norui paklūstame.Psichoanalitikas G. Jungas padalino žmones į penkias dalis. Pirmoji - bijantys gyvent, mylėt, turėt, jie sako: man to nereikia. Antroji dalis - materialistai, sakantys: turėk. Ir matuoja talentą pinigais, viską - turėjimu. Argi tu turi ką nors šioje žemėje? Aš jau pradedu tą jaust, kai prieini prie ribos, išsivalai, nebereikia nei turėjimo, nei garbės, nei šlovės. Aš nuolat galvoju apie mirtį, neprisirišu prie daiktų, ir man lengva gyventi.

Po tos fazės atsiranda smulkūs buržua, kurie sako, jog be turėjimo yra dar kažkas kita. Beje, didžioji dalis atėjusių į teatrą tokie ir yra. Po jų eina altruistai. Penktoji pakopa - žmogus su visais nuopuoliais, bet turintis apsisprendimo laisvę. Menininkas pirmiausia turi pasirašyti su savim biednystės sutartį, kad kiek jis turės, tiek jam užteks. Kontroliuoji savo norus, kitaip tarnausi kam nors kitam, lakstysi po serialus, filmuosiesi reklamoje, mokėsi paskolas bankui, meluosi sau.

Kaip jus keičia aktoriaus profesija? Rašoma, kad itin gerai vaidinate pamišėlius, o genijai nuolat apimti švento pamišimo.

Mano suvaidinti personažai, - Gogolio "Pamišėlis", Kamiu "Kaligula"ar "Savižudis", ar durna boba - visi yra pamišėliai. Tai nėra Masalskis - tūkstantis Masalskių viename. Norint suvaidinti tave, man reikėtų hiperbolizuoti, keisti, atsirastų daug judesių, daug ivonų, žiūrovas susikurtų, kad esi dirgli. Kita vertus, tu turi mažų tikslų, o personažai turi idėją fixe, tiki kažkuo dideliu ir gražiu, ir tai tave padaro stiprų. Ir tu prie jų lipdaisi. Kaip aš sakau - ne aš sukūriau personažus, bet jie mane padarė personažu.