Paulionio sūnų jūra traukia kaip magnetas

Pirmosiomis spalio dienomis klaipėdiečio Gintaro Paulionio artimieji mini keliautojo žūties datą. Šiemet - jau dešimtąjį kartą.

Irkline valtele įveikęs Baltiją, Gintaras Paulionis žuvo prie Kuršių nerijos krantų. Jo sūnus Paulius Paulionis, gyvenantis Vilniuje, šiandien sako: "Nors jūra iš manęs atėmė tėvą, aš ją myliu ir jos ilgiuosi. O tėvo gyvenimas ir paskutinė jo kelionė man atrodo prasminga".

Ar esate atpažįstamas kaip Paulionio sūnus?

Žmonės greitai viską pamiršta. Anksčiau dažniau suklusdavo išgirdę Paulionio pavardę. Kartą nustebau, kai nuolatinė klientė iš Venesuelos labai daug klausinėjo apie tėvą ir kitą keliautoją bei fotografą Paulių Normantą, su kuriuo tėvas bičiuliavosi.

Sakote - "klientė". Kiek žinau, studijavote Karo akademijoje?..

Taip, studijavau, bet nebaigiau. Vedžiau, o lėšų gyventi reikia. Sesuo Lina, dabar gyvenanti ir dirbanti Didžiojoje Britanijoje, mane užvedė ant verslo kelio. Jos paragintas ir remiamas atidariau armėniškų patiekalų užeigą Vilniuje. Kitaip tariant, su seserimi esame šios užeigos savininkai. Aš čia nuoširdžiai dirbu, dirbu, bet nesu įsitikinęs, kad toks ir turėtų būti mano gyvenimo kelias. Labai ilgiuosi Klaipėdos. Čia gyvena mano šeima.

Nesigailite metęs Karo akademiją?

Gal ir gailiuosi, bet įstatymai draudžia vienu metu būti kariškiu ir turėti verslą. Tiesiog turėjau rinktis. Galvodamas apie šeimą, pasirinkau taip. Bet šiais mokslo metais ketinu atnaujinti studijas. Neakivaizdžiai studijuosiu ekonomiką.

Ar dažnai prisimenate tėvą?

Daug apie jį galvoju. Neseniai žuvo mano draugas Ramūnas Bradūnas. Apmąstymai sukrėtė ir sustabdė nuo bėgimo. Stojo ramybės ir kūrybos periodas, visuose savo veiksmuose pradėjau ieškoti prasmės.

Kaip manote, kokius bruožus paveldėjote iš tėvo?

Meilę jūrai. Nors gyvenu Vilniuje, tačiau širdimi aš nuolat Klaipėdoje. Kai pasitaiko proga, paskraidau virš jūros jėgos aitvarais. Man atrodo, kad polinkis į ekstremalias sporto šakas - iš tėvo. Esu išbandęs ir greitaeigius motociklus, ir greitaeigius automobilius.

Ką apie tai sako Jūsų žmona?

Ji mane supranta. Bent jau į akis nesako, kad esu sunkoko charakterio. Užtat mama teigia, kad charakteriu pasinešiau į tėvą. Buvau susidraugavęs su "britvininkais". Žmona nepriekaištavo, bet draugai sakė: "turi dukrelę, atsikvošėk". Aš esu fatalistas: kas žmogui lemta, to neišvengsi.

Ką manote apie savo tėvo pasirinkimą?

Atsakysiu velionio senelio žodžiais: jeigu visi vyrai sėdėtų įsitvėrę žmonų sijonų, niekas nebūtų atradęs Amerikos. Tėvo gyvenimas ir jo paskutinė kelionė turėjo prasmę.

Kaip įsivaizduojate savo ateitį?

Mano ateities vizijose - Klaipėda. Jūra mane traukia tarsi magnetas.

Gražina JUODYTĖ