Pasišlapino sau po kojomis, ir jau srovė

Jei norėtum mūsų laiką apibūdint vienu kitu žodžiu, ši Vaižganto frazė tiktų idealiai: daug putų, daug susireikšminimo, imitacijos, dirbtinių žvaigždžių, manipuliacijų... Šit šiųmetės Lietuvos ekspozicijos Venecijos bienalėje autorius lietuvio, Ermitaže suniokojusio Rembranto šedevrą, elgesį traktuoja kaip politinį, revoliucinį veiksmą. „Prieš 30 metų „Ermitaže“ įvykdytas vandalizmo aktas įrašė Lietuvą į pasaulinio meno istoriją“, teigia kiti. Negi į pasaulio dailės istoriją įsirašėm tik tuo minusu, paklausėme dailininką, vieną ryškiausių knygos iliustratorių Bronių Leonavičių.

- Jei pasaulis išvystų geriausius lietuvių tapybos ar grafikos darbus, gal ir susidomėtų jais, - atsakė jis, - bet šiandien margam pasauly kaip niekada aktualūs Vaižganto žodžiai: „pasišlapino sau po kojomis, ir jau srovė“. Visi siekia greito rezultato, o dailėj reikia juodo darbo ir žinojimo, ką ir kam darai. Jeigu eitum į pradžią, imtum 1937 metų Pasaulinę Paryžiaus parodą, kur grafikas Viktoras Petravičius buvo apdovanotas Didžiuoju prizu, galėtum įsivaizduot, kiek toli mes būtume nusiyrę šitam bendram kontekste, jeigu nebūtume patekę už geležinės uždangos. Sakysim, moderni Liudo Truikio scenografija, kurioje jis siekė dailės ir muzikos sintezės, greičiausiai nebūtų likusi nepastebėta, jeigu jis būtų galėjęs dėstyti savo principus Dailės institute. Jei tarybų valdžia ir kolegos nebūtų sukliudę perduoti jo mokymą studentams, šiandien galbūt vyrautų visiškai kitoks požiūris ir į teatrą, ir į scenografiją. Mūsų dailė menkai teįsirašė į planetos meno istoriją ne dėl to, kad ji menka, bet dėl to, kad mažai žinoma pasaulyje. Ir turbūt neturėtume net Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genijaus, jei ne žmonės, kurie pamatė kai ką tokio išskirtinio jo kūryboje. Sakysim, Stasiui Eidrigevičiui durys į platesnį pasaulį atsivėrė išvažiavus į Lenkiją, ir jis tapo garsus plakato bei knygų iliustracijos srityje. Bet labiausiai išgarsėjęs pasaulyje, žinoma, Jurgis Mačiūnas, kuris diriguoja saulės nusileidimui (buvo toks jo performansas), bet jis pats savo manifeste teigia buvęs neblogas „šposininkas“...

- Nebloga „šposininkė“ pasirodė ir A.Zuoko vadovaujama Vilniaus valdžia, - negailėjusi milijonų jo „šposams“ įsigyti...

- Taigi pinigų mes turim, jūs tik pažiūrėkite, kone kasdien vis naujas festivalis. Aš ne prieš juos, bet ar reikia jų tokios gausybės, kokia yra dabar? Taip yra todėl, kad nėra kelrodės - ko mes siekiam. Šiandien klausiau, ką Jonas Vaitkus kalba per televiziją; labai teisingai kalba: ar mes iš tikrųjų žinom savo pagrindinę kryptį, ar žinom, ko mes siekiam ir kokia pagaliau ta Europos Sąjunga kuriama - JAV pavyzdžio valstijų sąjunga, ar vis dėlto laisvų valstybių sąjunga? Čia Lietuvai aiškiai stinga patriotizmo. Gal negražiai pasakysiu, mūsiškas patriotizmas pasireiškia daugiausia tik sporte, tik rėkimu, kai įmušamas įvartis ar pelnomi taškai. Štai buvo Rašytojų sąjungos suvažiavimas, ir jame net neužsiminta, kas su lietuvių kalba darosi, taigi velniava, imam ją prarast... Sakysim, artėja Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis ir vėl choras balsų - statykim paminklą tam, anam, trečiam, - tai ar mes kažkokius paminklus lipdom ar atkuriam Lietuvos respubliką? Diriguokim saulės nusileidimui toliau.

- Kaip ir visas iš proto einantis pasaulis?

- Mes norim būti kaip kiti, mes turim būtinai į kažką lygiuotis. Mes nė vieno „izmo“ neatradome, mes vis iš paskos šitam postmodernistiniame modernizme, o galėtume statyti savas barikadėles. Sakykit, ką geresnio sukūrėme per visą Nepriklausomybės laiką už Petro Repšio freskas Vilniaus universitete. Ir tie, kurie sako nesuprantą, kokia lietuvių dailė šiandien turi būti, tepažiūri į jas: ten ir mitologoja, ir forma, ir išmonė, - viskas yra... Arsininkai buvo įrašę į savo manifestą: viena koja atsiremsim į savo šaknis, o kita į modernųjį pasaulio meną. Šiandien šita samprata nunykusi, ir jei Dailės akademija, ir jei organizacija, kuri jungia dailininkus, jos nesuformuluoja, jei net valstybė jos nesuformuluoja, - ko norėt. Filosofas Alvydas Jokūbaitis yra pasakęs, kultūra yra valstybės politika, jei nėra valstybės politikos kultūros, tai nėra išvis kultūros. Stanislovas Kuzma rašė: mes tikėjomės, kad pasikeis ideologija, o pasikeitė tik terminologija. Koks čia fokusas tie meno loftai, inkubatoriai, fabrikai - juk meno kūrinys nėra masinės gamybos produktas. Iš kurgi brukasi šitie stebuklai - iš pašalės, o mes imam ir beždžioniaujam. Mano nuomone, tas beždžioniavimas tereiškia galimybę su Europos Sąjungos pagalba prarasti savastį. Tarybiniais laikais skambėjo menas liaudžiai, šiandien skamba meno fabrikai, - koks tarp šitų šūkių skirtumas. Profesionalaus meno skyrius kultūros ministerijoje gal kažką ir veikia sau panosėje, o Antano Gudaičio galerijos reikalai šitiek metų kaip buvo, taip ir tebėra užmesti, o globalizacija vis agresyviau purškia savo burbulus.

- Iš tiesų gal turit atsakymą, kodėl per ketvirtį amžiaus neįvykdytas dailės klasiko A.Gudaičio testamentas?

- Klausiu ir pats, kodėl. Juk per tuos metus radosi galerijos išeivijos dailininkams Antanui Mončiui Palangoje, Vytautui Kasiuliui, Kaziui Varneliui, Anastazijai ir Antanui Tamošaičiams - Vilniuje... Matyt, valdžia nevertina, o gal nenori įvertinti dailininkų, kurie tarybiniu laikotarpiu dirbo Lietuvoje; nors kai kurie buvo baigę tą pačią dailės mokyklą Paryžiuje, ir to paties postmodernizmo pagauti, tik vieni jį kūrė ten, kiti Tėvynėje, tiems leido, čia neleido, bet anie yra geri, o šitie yra blogi. Sena patarlė „savam krašte pranašu nebūsi“, - būtinai turi svetimame krašte pagarsėt, o gal žmogus nė nesiveržia į pranašus, man, pavyzdžiui, nesvarbu būti pirmam, man tiesiog svarbu būti. Net popiežius Jonas Paulius II yra sakęs: jei nori būti pirmas, eik į sporto aikštelę. Gali kas nors pasakyti, ai tie senukai niurzgliai, jiems viskas negerai... Mano akimis, iš tiesų ne viskas gerai. Pavyzdžiui, Algimantas Baltakis sako, kad gimė pačiu laiku, o aš sakau, kad pavėlavau.

- Kodėl žmogui kuriam svarbu būti, taip svarbu, kada?

- Turėjo daug kas būti kitaip. Vaclavas Havelas rašo, kad atgavus Nepriklausomybę visas šiukšlynas iškilo į paviršių, kitaip tariant, ne patys geriausi dalykai viršun išplaukė ir ėmė dominuot. Negaliu sakyti, kad vien tik šiukšlynas, bet visame kame pasigendu balanso, visuose tuose menuose - taip pat. Aš, pavyzdžiui, esu daugiau knygos dailininkas ir man svarbu proporcijos, santykiniai dydžiai, kaip ir architektūroje. Žvilgtelkim į parodų atlasą - ten proporcijos aiškiai pažeidžiamos, dominuoja menas, kuris dažniausiai tęsia „kilometražą“ - jau matyta, jau būta kažkas panašaus, - originaliai išraiškingai ir visiškai skirtingai padaryti ne kiekvienam duota. Dažnoje tapybos parodoje pamatysi fotografijų, bet nė vienoj fotografijos parodoj nėra tapybos, - dailė braukiama iš vizualinių menų. Ji liko bene tik dviejuose pavadinimuose - Dailininkų sąjunga ir Dailės akademija, visur kitur viešpatauja menas: politikos menas, valgymo menas, dantų užkalbėjimo menas... Šliogeris teisingai sakė - kultūros per daug. Aš tada klausiau, ką jis čia kalba, gal galėjo pasakyti, kad meno per daug, bet kai pagalvoji, taikliau nesuformuluosi.

Ne aš vienas rinkčiausi gyventi romantizmo laike, kai jausmai išaukštinami, o ne šiame laike, kai iš jų kone tyčiojamasi. Monai Lizai pripaišyti ūsai, mano manymu, yra Leonardo da Vinčio niekinimas, argi ne taip? Matot, vyksta niekinimas, - šitaip kalbėdamas aš ne prieš visokius eksperimentus, bet kaip kadaise rašė Lionginas Šepetys, eksperimentai eksperimentais, bet kur atradimai. Šiandien gana bet kokią šiukšlę įnešti į salę ir ji taps meno kūriniu, šiandien parodų salėse vyksta tuštinimosi procesas; menininkai filmuoja puodą ir save, sėdintį ant jo... Kita vertus, kai prisimeni gyvenantis tikrovėje, kur nemokamų pietų nebūna, pasijunti toks durnius...

- Ką turit galvoje?

- Kokio reikia kvailumo, kad ne tik dirbtum už dyką, bet ir už savo darbą primokėtum? Jau 25 metai, dailininkų parodos yra nemokamos, nors mes vykdom visuomenės edukacinę politiką - kokią tokią, bet vykdom. Parodų kuratoriams, pavyzdžiui, numatytas atlygis, o autoriams - ne. Kuratorius išvertus į lietuvių kalbą reiškia globėją. Man globėjo nereikia, man mecenatas būtų neblogai, nes vien panoręs organizuoti parodą, turi mokėti pinigą, t.y. samdyt galeriją (Dailininkų sąjungos galerijos tik jubiliejaus proga yra nemokamos). Siūliau, kad į parodų rengimo sąmatą būtų įrašytas autorinis atlyginimas, kaip kitų kūrybinių profesijų atstovams, - juk nenormalu, kad padaręs darbą už jį ir primokėti privalai. Mano supratimu, ir Dailininkų sąjunga, ir Dailės akademija, kuri kiekvienais metais išleidžia kupetą ubagų, šiuo požiūriu turėtų suremt sparnus; niekaip negaliu suprast, kodėl lig šiol tai tebėra problema. Matyt, jiems taip patogiau.

- Kaskart tapybos parodoje džiaugiesi: valio, ji tebealsuoja, ji gyva, ir viliesi, kad to šiuolaikinio meno, kurį turbūt pritiktų vadint primityvizmu, saulėlydis jau nebetoli...

- Nenoriu kritikuot kolegų, bet pats esu beviltiškai sugadintas grožio. Man reikia dailės - harmonijos, proporcijų, spalvų. Ir net neabejoju, spalvų kalba yra amžina.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“