Pasaulio absurdiškumo rodiklis - humoras

- Sakoma, kad humoras susijęs su optimistiniu požiūriu į gyvenimą, tačiau kartais juokeliai gali įžeisti. Kaip rasti ribą tarp linksmo humoro ir patyčių?

- Sakyčiau, priešingai. Humoras gimsta iš ciniško požiūrio į gyvenimą. Kaip poezijos nekursi pilnu skrandžiu, taip humoro nesukursi viskuo būdamas patenkintas. Tiek aš, tiek visi mano kolegos komikai yra dideli cinikai ir mato pasaulyje daug nesąmoningų dalykų, kurių neturėtų būti. Apie tai mes ir juokaujame. Žinoma, kažkas lieka įsižeidęs, bet turbūt pasaulyje nėra nieko, kas visiems patiktų. Žinoma, stengiamės nejuokauti apie nemalonius dalykus, tačiau visko nesužiūrėsi...

- Ką manote apie įvairius humoristinius apdovanojimus, kai politikai, visuomenės veikėjai, siekiant juos pašiepti, yra nominuojami ir atėję apdovanojimus atsiimti šypsosi ir džiaugiasi tuo, kad yra vadinami kvailais? Kaip vertinate tokius apdovanojimus?

- Jei tai yra pateikta subtiliai, manau, tikrai nėra blogai iš savęs pasijuokti. Tiek politikai, tiek pramogų žvaigždės turi suprasti, kad pridaro nesąmonių. Ir jei moki pats pasijuokti iš savęs prieš visą šalį, tada, manau, lengviau atlaikyti ir kitų kritiką.

- Kuo ypatinga „Stand-up“ komedija? Ar tai panašiau į scenarijaus rašymą, ar į aktorystę?

- Apie „Stand-up“ galėčiau parašyti diplominį darbą ir jį puikiai apsiginti. Tačiau dabar pabandysiu viską suglausti į porą sakinių. „Stand-up“ žanrą prilyginčiau monospektakliui, kai yra mažiau vaidybos. Tai yra humoristinis tekstas, kurį atlikėjas pasirašo sau pats, norėdamas pajuokti kasdieninius ir aktualius įvykius ir dar norėdamas už tai gauti pinigų. „Stand-up“ komedija taip pat turi tęstinumą. Nauji pasirodymai turi ryšį su ankstesniais pasirodymais ir todėl, jei pamėgsti vieną ar kitą komiką, mėgsti jį visą gyvenimą, net jei jau matai, kad truputį nusivažiuoja. Taigi šis žanras turi visko bent po truputį.

- Kaip rasti ribą tarp vulgaraus ir intelektualaus humoro?

- Kaip kitados sakė aktorius Rolandas Kazlas „kuo skiriasi intelektualus gėrimas nuo paprasto gėrimo? Niekuo“... Taip galima pasakyti ir apie humorą, visi mes kažkiek esame vulgarūs. Mane labai pykdo žmonės, kurie iškart pasako, kad gyvenime nesijuokia iš vulgarių pokštų. Tada žinau, kad jie neturi humoro jausmo ir dar melagiai... „Stand- up“ žanras yra vulgarokas, bet toks jis ir buvo sukurtas. Tai nėra televizinis reikalas, kurį galima būtų žiūrėti su visa šeima, tai labiau toks „ateik-į-tamsią-uždarą-patalpą“ reikalas. Kur žmonės ateina po sunkios darbo dienos ir tiesiog nori pasijuokti iš bet ko. Nereikėtų skirstyti humoro į vulgarų ar nevulgarų. Humoras turi tik vieną skirstymą - juokingas arba ne.

- Kada žmonės juokauja? Ar tada, kai neturi bendrų pokalbio temų ir nenori į save gilintis, o galbūt visai kitokiais tikslais?

- Įvairūs žmonės juokauja skirtingose situacijose. Aš, pavyzdžiui, juokauju visada. Taip geriau pramušti bet kokią įtampą ir parodyti, kad nesi „kelmas“. Žinau žmonių, kurie nesistengia juokauti. Niekada jų nesuprasiu ir labai užjaučiu jų antrąsias puses, kurios turės gyventi liūdnus gyvenimus. Yra stereotipas, kad žmogus savo juokais bando paslėpti kažkokį skausmą. Aš nesutikčiau su šia liaudies išmintimi. Arba tu esi linksmas visą laiką, arba tu esi „kelmas“...

- Su „Humoro klubu“ esate pasirodę skirtingoms Lietuvos ir užsienio auditorijoms. Ko reikia, kad publika suprastų juokelį? Ar skirtingose vietose keičiate programą ar rodote tą pačią?

- Kuo daugiau keliaujame, tuo labiau suprantame, kokia būna skirtinga publika. Kartais, kai sukuriu kokį juokelį, iškart matau, kad jis bus juokingas tik Vilniuje arba Kaune. Kitas juokelis, aiškiai matau, - „sueis“ Šilutėje. Nenoriu nieko įžeisti, bet nuo miesto gyventojų skaičiaus priklauso ir koks humoras jiems patiks... Vilniuje galiu drąsiai kalbėti apie bet ką, pasakoti paraleles su kažkokiais pasaulio įvykiais ir tikrai žmonės greit perpras, apie ką kalbu. Mažesniuose miestuose tiesiog reikia įmantriai pasakyti, kad Vilniuje daug lenkų ir jau viskas, publika tavo.

- Televizijos žiūrovai yra pripratę prie rusiško humoro, anekdotų. Kaip vertinate tokį humorą?

- Labai nemėgstu šito humoro, bet nenoriu smerkti ir tų, kurie jį mėgsta. Manau, humoro jausmas žmoguje susiformuoja gana anksti, kaip ir mėgstama muzika. Nieko nuostabaus, kad žmonės, kurie augo kitoje aplinkoje ar kitu laiku nei aš, mėgsta kitokį humorą. Bet kiek galima juoktis iš tų pačių anekdotų? Džiaugiuosi, kad vis daugiau jaunų žmonių susižavi kitokiomis, originalesnėmis humoro formomis. Gal „Humoro klubas“ pilnos Žalgirio arenos ir nesurinks... Bet savo auditoriją tikrai auginamės ir ja didžiuojamės.

- Kaip manote, kada gimė humoras? Ir kas buvo pirmasis humoristas pasaulio humoro istorijoje?

- Nežinau, kaip gimė pirmasis pasaulio humoristas, bet, manau, tai buvo Šilanskas... Kai aš augau, jam buvo 50 metų ir dabar, manau, tiek pat. Jis yra ne tik pirmas humoristas, bet ir, jaučiu, paskutinis... Kai visas pasaulis bus išnaikintas branduolinio karo, Šilanskas vienas toliau sėdės pirtelėje ir pasakos anekdotus tarakonams.