Partitūros angelų chorams

- Studentiškoje jaunystėje, žengdamas pirmuosius savo kūrybinius žingsnius, be abejo, tikėjote, kad menas yra pajėgus išgelbėti pasaulį. Ar šiandien, nuėjęs ilgą ir produktyvų kūrybinį kelią, sulaukęs visuotinio pripažinimo, šlovės, ordinų ir solidžių įvertinimų, tuo vis dar tikite?

- Studentiškoje jaunystėje žmogus tiesiog daugiau laiko praleidžia svajonėse, todėl ir apie meną, išgelbėjantį pasaulį, mąstydavau dažniau bei karščiau nei dabar. Ilgainiui gyvenimas įkinko žmogų į rūpesčių ritmą, įpratina žvelgti ne į savo kūrybos visumą ar jos viršukalnes, o kantriai triūsti palinkus ties konkrečiais kasdieniais darbeliais.

Štai ir dabar, užuot sklandęs išdidžiose aukštybėse, mėgindamas apžvelgti savo kūrybinį kelią iš viršaus, sėdžiu užsikasęs labai proziškame darbe - mėginu sutvarkyti visus savuosius natų rankraščius, nes jau baigiu pasiklysti tarp jų ankstesnių ir vėlesnių versijų, o be to, natų lapai manuosius namus jau baigia paversti neįžengiamais pusnynais...

Be to, štai sužinojau, kad spalio 4-ąją - Šv.Pranciškaus dieną - bus kartojama kone prieš du dešimtmečius mano rašyta „Saulės giesmė“, tad reikia susirasti ir dar kartą įdėmiai peržiūrėti natas... O dar, kadangi popiežius tuoj ateinančiuosius metus paskelbs Dievo Gailestingumo metais, vėl maga grįžti prie anksčiau rašytos „Gailestingumo altoriaus“ muzikos...

Tačiau jei ir nemedituoju kasdien ties šia mintimi - tebetikiu meno galia ir tebesvajoju apie visuotinį jo išganymą. Žinoma, jau ir tą pasaulio išgelbėjimą šiandien įsivaizduoju visai kitaip nei studentu būdamas. Anksčiau įsivaizduodavau išgelbėjimą kaip radikalų pasaulio perkeitimą. Dabar gi - nesitikiu kaži kokių akimi pastebimų rezultatų, tiesiog klausydamas muzikos kartkartėmis vis patiriu, kad štai čia yra ne tik estetika, ne tik menas, tai - pagalba pasauliui, kuria pasaulis tarsi kokiu požeminiu šaltiniu kasdien naudojasi.

- Savo kailiu gyvenime jums tekę patirti įvairių periodų: būtį imperijos priespaudoje, būtį skurde, būtį sotulyje ir prabangoje, būtį sugreitinto laiko tėkmėje, kai sąmonė už pro šalį šniokščiančių kontekstų apskritai nespėja užsikabinti... Tad noriu paklausti, kada menininkui geriausiai kuriasi - kai jis laisvas ar sukaustytas retežiais, kai jis sotus ar alkanas, kai jis gerbiamas ar išjuokiamas?

- Labai sunku surasti atskaitos tašką, žymintį kūrybinio kelio pradžią, tačiau kaip ten bebūtų - keturiasdešimt metų kūrybinio kelio bet kuriuo atveju jau susidarytų. Taigi per tą laiką susikaupė tiek įvairių patirčių, tiek istorinių lūžių, gyvenimo tonacijų pasikeitimų, kad vargu ar būtų įmanoma man pasiūlyti kažką visiškai nelaukto ir neragauto.

Būta visko - ir palankesnių kultūrai laikotarpių, ir atvirai priešiškų, tačiau jei reikėtų įvardyti intensyviausią ir produktyviausią mano paties matytą Lietuvos menininkų kūrybos laikotarpį, nedvejodamas sakyčiau, kad tai septintasis, aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai, kai muzikoje stebuklus darė Bronius Kutavičius, dailėje - Petras Repšys, poezijoje - Sigitas Geda. Pats laikas nebuvo itin viltingas, na, o menininku anuomet būti buvo ne tik labai neperspektyvus, bet netgi akivaizdžiai pavojingas užsiėmimas. Tačiau būtent tuo laiku buvo sukurtas kultūrinis branduolys, iš kurio minta ir kurio orbita sukasi taip pat ir dabartiniai kūrėjai.

Deja, šiandien sovietmetį drauge su visais juo gyvenusiais žmonėmis, jų darbais, mintimis ir kūryba yra priimta vertinti kaip vientisą, nedalomą blogį, tad ir mano minėtuosius menininkus girti šiandien turbūt yra labai nepolitkorektiška, neeuropietiška ir nepilietiška.

Argi neakivaizdu, kad šiandien Žaliojo tilto skulptūros - tik pretekstas nuvainikuoti, o jeigu įmanoma - sunaikinti visa, kas buvo sukurta sovietmečiu. Atrodytų, paminklas okupantų kariams ir savos Tautos aukšto lygio meno kūriniai - du skirtingi dalykai, tačiau kaži kokiu paradoksaliu būdu Žaliojo tilto „procesas“ velka paskui save Salomėjos Nėries poetinį palikimą, V.Žalakevičiaus kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“... Jau net ir apie „Velnio nuotaką“ girdėjau, kad tai - „sovietinis palikimas“, kurio neva reikėtų gėdytis.

Gal daugelis skaitydami pamanys, kad neva giriu sovietmetį... Aš jo negiriu - baisiuosi juo ir šlykščiuosi, tačiau vis tiek tvirtinu, kad jo patirtys tiek kūrėjams, tiek apskritai per visa tai perėjusiems žmonėms neįkainojamos. Visiškai nesigėdžiu sakyti, kad be sovietinių patirčių šiandien tebūčiau pusė žmogaus - net neįstengčiau suvokti, kas vyksta šiandien tiek kultūriniame, tiek politiniame šalies gyvenime. Tos patirtys man padeda susivokti, nedaryti beprasmiškų veiksmų, laikyti galvą šaltai, kojas šiltai, kad įstengčiau gyventi ir kurti. Štai kartkartėmis įsijungiu televizorių ir žiūrėdamas jį vis nuoširdžiai apsidžiaugiu, kad dar esu patirčių saugomas, kad vis dar skaitau kitas knygas, klausau kitą muziką, kad dar nesu tai, kas ekrane rodoma, kad tuose kontekstuose, tuose žaidimuose ir tose iliuzijose, ačiū Dievui, vis dar nedalyvauju.

Klausiate, sočiais ar alkanais laikais menininkas našiausiai dirba? Mano nuomone, kiekvieno menininko užduotis - savąja kūryba mokyti ir skatinti mus išlikti žmonėmis, idant nenuslystume nei į dvasines seklumas, nei į gyvenimo nuopuolius. Kiekvienas laikotarpis vilioja mus vis kitomis, tik sau būdingomis žaltvykslėmis bei pagundomis, o kiekvieno laiko menininkai būtent nuo tų konkrečių prapulties pavojų žmonių sielas ir turi sergėti. Kitaip tariant, alkanam laikui - savi iššūkiai, o sočiam - savi.

- Suprantu, kūryba tikram menininkui yra ne savaiminis tikslas, o dvasinio kelio, nueito link Dievo ir išminties, paliktas pėdsakas. Todėl ir noriu jūsų paklausti: ar toli nuėjote? Ar šiandien bent kiek aiškesni jums šio ir ano pasaulio reikalai nei jaunystėje?

- Žinoma, kad aiškesni. Kaip ir knygos. Menu, Emanuelio Svedenborgo veikalai jaunystėje man atrodė tokie sudėtingi ir nesuprantami, kad nuoširdžiai laikiau juos kliedesiais, tačiau skaitydamas juos dabar stebiuosi - ko gi anuomet galėjau nesuprasti? Juk pasakojama apie mūsų pasaulį, apie jo anapusybę, šiapusybę, jungtis tarp jų... Žinoma, dalyvauja čia ir bendras išprusimas, apsiskaitymo bazė, tačiau, manau, ir pats skaitytojo amžius yra svarbus - tai, kas jaunam neatsiveria, ima ir atsiveria senatvėje.

Suprantate, pats amžius, jeigu nieko gyvenime neveikdamas jo tiesiog lauksi, nieko neatvers, tačiau juk gyvenimas visuomet yra drauge ir ruošimasis ateičiai. Visą gyvenimą stengiesi save lavinti, jautrinti, skaitai, mąstai, medituoji, meldiesi, ir visa tai niekur nedingsta - kaži kokiomis švytinčiomis dulkėmis nusėda žmogaus viduje. Tai ir yra ruošimasis brandai, kuri vėliau ar anksčiau parodo mums pasaulį tokį, koks yra, neiškreiptą mūsų iliuzijų ir tamsuoliškumo.

Antai prieš keletą dienų mano katinas parsinešė nasruose sugavęs miško paukštelį. Man pradžioje iš gailesčio kone akys aptemo - kokie nuostabūs jo sparnų raštai, kokios puikios spalvos, koks nuostabus, tobulas tai tvarinys. O štai katinas jį nugalabijo ir visas tas tobulas grožis - nebegyvas... Bet paskui supratau, kad tobulas grožis yra nemirtingas, todėl tas paukštis, jo giesmė, jo plunksnų raštai paprasčiausiai negali būti negyvi - tai tik iliuzija, mano paties netobulumo ir nesusivokimo pasaulyje įrodymas.

Na, pavyzdžiui, su vabaliukais mes gyvename tame pačiame pasaulyje, ar ne? Mes - žmonės - žinome, kad tame pačiame, tačiau vabaliukai ne, nes žmonių būties, esančios šalia, jie nei pastebi, nei supranta. Manau, lygiai taip ir su būtimi, kuri mūsų visų laukia po šito gyvenimo. Tie, kurie jau ten, - mus aiškiai mato ir jaučia, gyvenančius šalia, tačiau tik mes, kaip tie vabaliukai, neįstengiame to suprasti.

Beje, su amžiumi atsiranda ir šioks toks atgalinis ryšys. Ir aš jau gana aiškiai jaučiu savo brangių žmonių, jau mirusių, buvimą drauge su manimi.

- Patyrus tokį nušvitimą, ko gero, ir pačiam mirti tampa nebebaisu?

- Na, tikintis žmogus mirties neturi bijoti.

Baimės ir išties nebelieka. Lieka tik liūdesys, žinant, kad su absoliučiai viskuo, ką dabar jauti, lieti, užuodi, matai, girdi, su visais, kuriuos myli, neišvengiamai ir visam laikui teks atsisveikinti. Be to, pačios žmogaus mintys apie mirtį pasikeičia. Visą gyvenimą (maždaug iki šešiasdešimtmečio) tokio pobūdžio mintis visada laikydavau pašalinėmis. Dabar taip jau nebeatrodo.

- Kaip manote, šio pasaulio menininkų kūryba ten, anapus, bus įskaityta kaip argumentas ar kaip kaltinimas? O gal į jūsų per naktis rašytus natų rankraščius ten apskritai nebus kreipiama dėmesio?

- Oi ne, aš taip nemanau. Man labiau patinka įsivaizduoti, kad manuosius kūrinius jau dabar repetuoja angelų chorai. Nuoširdžiai tikiuosi po mirties susitikti ir šv.Pranciškų, sužinoti, ką mano apie jam skirtą manąją „Saulės giesmę“...

Na, fortepijonų ten, anapusybėje, gal ir nebus, tačiau balsai ir muzika - egzistuos. Dėl to neturiu nė mažiausios abejonės.

- Ką įvardytumėte kaip savojo gyvenimo opus magnum? O gal tas kūrinys - dar tik svajonėse?

- Dabar kaip tik išėjo kompaktinė plokštelė, kur sudėti įvairių manosios kūrybos laikotarpių kūriniai, išlaikę laiko egzaminą, galintys gyventi ir be manęs. Ten yra ir „Paskutinių sodų muzika“, „Cantus et futurus“, „Rojaus paukščiai“, „Gyvojo vandens klavyras“... Būtent visi jie drauge ir būtų manasis opus magnum, kurio šiam gyvenimui jau ir pakaktų.

Tačiau kiekvienam menininkui lemta visą gyvenimą kankintis. Vieni iki senatvės kankinasi, kad to opus magnum taip ir neįstengė parašyti, kiti geriausiuosius savo kūrinius parašo jaunystėje ir visą likusį gyvenimą kankinasi, kad daugiau tokių aukštumų nebepavyksta pasiekti. Toks yra neišvengiamas užmokestis už galią kurti. Ir, manau, tokia kaina yra teisinga.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“