"Pamišėlio užrašai" - tramplinas į Maskvą

23-ejų metų klaipėdiečio režisieriaus Tomo Jašinsko debiutas - spektaklis pagal Nikolajaus Gogolio pjesę "Pamišėlio užrašai" tapo ne tik jo diplominiu darbu Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje, buvo gerai įvertintas žiūrovų ir teatro kritikų, kviečiamas į tarptautinius festivalius, bet ir
tapo tramplinu jauno režisieriaus studijoms Maskvoje, Mejerholdo teatro centre. Įdomu, kad spektaklio herojaus Aksentijaus Ivanovičiaus Popryščino vaidmenį sukūrė buvęs Tomo dėstytojas, režisierius Nerijus Gedminas.

Kaip dėstytojo ir studento santykiai peraugo į kūrybinį bendradarbiavimą?

Nerijus: Mūsų kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo Kretingos Egidijaus Radžiaus teatre. Be to, kad dėstau Klaipėdos universitete, esu subūręs dramos studiją Klaipėdoje "Versmės" pagrindinėje mokykloje, jau 10 metų dirbu Kretingos E. Radžiaus teatre. Tomui dėsčiau universitete, o nuo antrojo kurso jis įsiliejo ir į Kretingos teatro veiklą.

Tomas: Kretingos kultūros centras priėmė mane dirbti teatro režisieriumi. Pradėjau vaidinti Nerijaus spektakliuose, kartu darydavome įvairius teatrinius projektus. Spektaklis "Pamišėlio užrašai" - pirmasis mano režisūrinis blynas, mano krikštas teatre.

"Pamišėlio užrašai" - XIX amžiaus vidurio rusų klasika. Kuo ji jus sudomino?

Tomas: Studijuodamas pabandžiau su bendrakursiais padaryti "Pamišėlio užrašų" eskizą, ir jis mane "užkabino". N. Gogolio parašyta mažo žmogaus istorija mane jaudina.

Vienas iš motyvų, kodėl pasirinkau N. Gogolį, buvo mano svajonė apie studijas Maskvoje.

Nerijus yra režisierius, ne aktorius. Kodėl jį pasirinkote vaidinti šią pjesę?

Žinoma, galėjau imtis režisuoti ir kitokį spektaklį su didesne teatro trupe, tačiau nesijaučiau tikras, kad sugebėsiu išaiškinti didesniam kolektyvui, ko noriu, kalbėti su visais kaip lygus su lygiu. Juk režisierius negali ko nors nežinoti.

Nerijų pasirinkau Popryščino vaidmeniui pirmiausia dėl fizinio panašumo. Būtent tokį ir įsivaizdavau šį veikėją. Be to, Nerijus yra beveik jo bendraamžis, turi teatre labai reikalingos gyvenimiškos patirties.

Šis spektaklis - tai mudviejų su Nerijumi bendras kūrybinis darbas ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Tomas Jašinskas (dešinėje), režisuodamas N. Gogolio "Pamišėlio užrašus", pagrindinį vaidmenį skyrė savo buvusiam dėstytojui, režisieriui Nerijui Gedminui

Šiaip nesijaučiu aktoriumi, man visada labiau patiko būti šioje rampos pusėje. Esu vaidinęs viename kitame savo spektaklyje, tačiau epizodiškai.

Jeigu anksčiau man kas būtų pasiūlęs kurti Popryščino vaidmenį, kažin ar būčiau ryžęsis. Tačiau ateina toks laikas, kai susimąstai: "Nugyvenau jau beveik 40 metų, o ką reikšmingo nuveikiau? Galbūt didžiąją dalį gyvenimo praleidau vėjais?" Esu tik keleriais metais jaunesnis už savo herojų, todėl jo mintys man artimos.

Viena mano mokinė pastebėjo, jog mes esame labai laimingi, kad turime galimybę išlieti savo skausmą, išsakyti savo jausmus scenoje. Lyg ir kalbi nuo personažo, tačiau tuo pat metu kalbi ir nuo savęs. Teatras yra tam tikras apsivalymas. Taigi į šį vaidmenį galėjau sudėti visus asmeninius skaudulius, išgyvenimus.

Kaip jus pakeitė šito spektaklio atsiradimas?

Tomas: Man jis suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir žinojimą, ką noriu daryti toliau. Nebuvau tas, kuris paklausia savęs, ką veiksiu toliau, tik baigęs studijas. Visus studijų metus klausiau savęs, ko aš noriu, ką aš turiu daryti. Šalia studijų ėmiausi įvairių veiklų - organizavau vakarėlius, kūriau alternatyvios kultūros televiziją internete.

Šis spektaklis man buvo labai stiprus impulsas, pažadinęs norą dirbti teatre. Kai ateidavau į repeticijas, man liaudavosi skaudėjusi galva, kuri būdavo perkrauta nuo streso, darant kitus dalykus.

Dar supratau, kad nereikia niekur savęs stabdyti. Aš svajojau apie studijas Maskvoje, nors nemoku rusų kalbos, esu beraštis. Vis dėlto išdrįsau įgyvendinti savo svajonę ir man pasisekė. Supratau, kad gyvenime reikalingas sveikas įžūlumas.

Nerijus: Tai būdinga jaunajai kartai.

Nemokate rusų kalbos? Kodėl pasirinkote tęsti studijas Maskvoje?

Tomas: Juokėsi komisija iš manęs, kai reikėjo pasakoti apie spektaklį. Po pokalbio buvau nusiminęs, kad nebūsiu priimtas. Jau ruošiausi išvykti, kai paskambino ir paklausė, kur esu. Atsakiau, kad parduotuvėje perku alų. Tada jie man pasakė, kad nusipirkčiau degtinės, nes turiu progą švęsti.

Mano bendrakursės buvo išlėkusios studijuoti į Suomiją, Angliją, tačiau nusivylė. Studijavusi Anglijoje iš viso nesuprato, kas ten dėstoma. Suomijoje buvo dėstomas nusišalinimo efektas, aktoriaus ir kaukės santykis. Aš šioms sistemoms nepritariu. Manau, kad teatre viskas turi būti psichologiškai motyvuota ir pateisinama.

Rusijoje yra teatro meno pamatai. Čechovas, Stanislavskis, Mejerholdas - visi jie paliko savo mokyklą Rusijoje. Šios mokyklos auklėtiniai yra didieji mūsų režisieriai Nekrošius, Tuminas, Vaitkus... Ir mums Klaipėdos universitete Gediminas Šimkus dėstė pagal Stanislavskio sistemą.

Kokios galimybės Lietuvos studentams studijuoti teatro meną Rusijoje? Kaip pats atradote galimybę studijuoti Mejerholdo teatro centre?

Nerijus: Man prieš porą metų teko dalyvauti "Menų spaustuvės" seminare Palangoje. Ten susipažinau su Mejerholdo teatro centro kuratoriumi Pavelu Rudnevu ir dramaturgu Levanovu, kurio ambasadoriumi Lietuvoje vėliau tapau.

P. Rudnevas mane kvietė atvykti studijuoti į šį centrą, tačiau esu per giliai įleidęs šaknis čia. Šeimyninės aplinkybės ir gausybė darbų... Negaliu viską mesti ir išvažiuoti dvejiems metams. Todėl perdaviau kvietimą kolegoms. Buvo susidomėjęs šiomis studijomis Ramūnas Kaubrys, Gintarė Radvilavičiūtė, tačiau jie taip ir neišvyko.

Šiemet vėl atsiuntė šaukimą ir aš pasiūliau Nerijui. Jis perėjo visus biurokratijos kryžiaus kelius, ir štai - rezultatas.

Kokia buvo biurokratija?

Tomas: Stojau į magistrantūrą, dar nebaigęs bakalauro. Turėjau pristatyti dokumentus, kad tikrai baigsiu. Dabar jau esu apsigynęs režisūros bakalauro laipsnį. Vasario 8 d. atsiimsiu diplomą, vasario 9 d. išvykstu, vasario 10 d. pradėsiu magistro studijas.

Šios studijos, skirtos teatro režisieriams praktikams. O aš esu tik baigęs bakalaurą. Būsiu jauniausias studentas, vienintelis iš Lietuvos. Tai bus tarptautinis kursas. Stojantieji buvo iš Taškento, Kijevo, Minsko, Niujorko. Iš viso 8 žmonės.

Koks bus spektaklio "Pamišėlio užrašai" likimas, kai režisierius išvyks?

Tomas: Spektaklis bus rodomas be mano priežiūros. Spektaklį jau rodėme 7 kartus: Rokiškyje, tarptautiniame festivalyje "Interrampa", Klaipėdoje, mėgėjų teatro festivalyje "Atspindžiai", Kretingoje, Telšiuose. Spektaklis jau tapo gyvu organizmu, jau atsiskyrė nuo manęs. Žiūrėdamas vaidinimą Telšiuose, pirmą kartą pagalvojau, kad jau dabar norėčiau režisuoti kitą spektaklį.

Nerijus: Tai toks spektaklis, kurį reikia būtinai rodyti bent vieną kartą per mėnesį.

Tomas: Dabar buriama spektaklį aptarnaujanti komanda: apšvietėjas ir garsintojas, rekvizitininkas, nes spektaklyje yra labai daug smulkaus rekvizito. Jau balandžio mėnesį "Pamišėlio užrašai" bus rodomi tarptautiniame teatrų festivalyje "Faces without masks" Makedonijoje.

Kaip "Pamišėlio užrašus" priėmė publika? Ar jau išgirdote palyginimų su legendiniais Valentino Masalskio "Pamišėlio užrašais"?

Nerijus: Man atrodo, kad dauguma žiūrovų, kurie žiūrėjo mūsų spektaklį, nėra matę "Pamišėlio užrašų" su V. Masalskiu.

N. Gogolio "Pamišėlio užrašai"

Pagrindinis "Pamišėlio užrašų" herojus Aksentijus Ivanovičius Popryščinas yra mažytis sraigtelis galingoje biurokratinėje mašinoje. Jo darbas nesudėtingas, bet labai monotoniškas. Jis mano, kad yra vertas geresnio darbo ir aukštesnių pareigų. Tik, deja, nesuvokia, kad tam neturi nei talento, nei sugebėjimų. O čia dar įsipina meilė departamento direktoriaus dukrai. Ir žmogelis pradeda po truputį kraustytis iš proto. Popryščinas yra nevykėlis ir vidutinybė. Jo svajonės, fantazijos ir elgesys atrodo juokingi. Bet tik tol, kol kai kuriuos jo būdo ir charakterio bruožus atpažįstame savyje. Tačiau negi išdrįsime prisipažinti...

Spektaklis "Pamišėlio užrašai" bus rodomas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre vasario 4 d. 18 val.

Jurga PETRONYTĖ