"Paleistuvis" - kostiuminė banalybė

Įspūdis

Klaipėdos dramos teatro premjera - E. E. Šmito "Paleistuvis" apie filosofą Denį Didro - be abejonės bus vienas lankomiausių "kasinių" spektaklių. Didžiųjų režisierių kūryba retai pamaloninama, todėl ne itin išranki, uostamiesčio teatro publika "nuris" eilinę režisieriaus Povilo Gaidžio komediją.

Juolab kad spektaklyje vaidina tokie žiūrovų mėgstami aktoriai kaip Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Regina Arbačiauskaitė, Eglė Jackaitė, Edvardas Brazys.

Smalsu pažiūrėti ir į scenos debiutantes - Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Povilo Gaidžio vadovaujamo vaidybos specialybės IV kurso studentes Tomą Gailiutę ir Moniką Vaičiulytę.

Masalu žiūrovams galima vadinti ir epochinius "Paleistuvio" herojų kostiumus. Teko girdėti, jog apie 600 litų kainuojantys moterų korsetai spektakliui buvo atsiųsti specialiai iš Prancūzijos.

Vieno populiariausių šių dienų dramaturgo E. E. Šmito pjesė - tikras perliukas. Koncentruotai, šmaikščiai, nebanaliai autorius atskleidžia Denio Didro asmenybės daugiabriauniškumą ir jo filosofijos esmę. Gaila, kad sceninė raiška pjesės nepranoksta, nepapildo, net nesiekia jos lygmens.

Labiausiai peiktinas Sergejaus Bocullo pateiktas vizualinis komedijos sprendimas. "Paleistuvis" įrėmintas į butaforinį, putoplasto rėmą su dviem durimis. Klasikinis situacijų komedijos scenografijos variantas, daug kartų matytas kituose spektakliuose.

Viduryje ankštos erdvės stovi sofa, kuri per spektaklį kelis kartus pasukama. Tuo ir baigiasi scenovaizdžio funkcionalumas.

Vienintelė žaisminga scenografijos detalė - langelis virš durų, kuriame porą kartų netikėtai pasirodo Didro meilužės veidelis.

Toks nykus scenovaizdis gali būti, jei režisierius jį išteisintų, pristatydamas Didro kaip išsišokėlį, laužantį savo epochos moralės rėmus. Tačiau, kai žiūrovai scenoje mato vyrą, lengvabūdiškai besisukantį aplink sijonus ir tik truputį susirūpinusį dėl straipsnio enciklopedijai apie moralę, kurio jis nesugeba parašyti. Tokiai traktuotei norisi lengvo, erotiško "vaizdelio".

Kur kas gilesnis pjesės tekstas, kabinantis individo laisvės ir visuomenės nustatytų moralės normų konfliktą, vyro ir moters vaidmenų pasiskirstymo problemą su emancipacijos deklaracijomis spektaklyje taip ir lieka tik tekstu aktorių lūpose. O juk Didro filosofija aktuali ir šiandien, jo keliamus klausimus kelia sau kiekvienas žmogus.

Ar būtinai "Paleistuvis" turėjo būti kostiuminis spektaklis? Kažin ar šiuolaikinis dramaturgas ėmėsi šios temos, norėdamas tik persikelti į Švietimo epochos dvarą ir pasimėgauti kilmingųjų ištvirkavimais...

Tuo tarpu spektaklio vyksmas tik ir sukasi apie "antrą galą". Monotoniškai ir nuobodžiai filosofui, jo žmonai, meilužėms, dukrai lakstant nuo vienų durų prie kitų ir gulinėjant ant sofos.

Apsikabinimai, bučiniai, net sueitis pateikta taip primityviai ir buitiškai, kad sukelia tik kreivą šypsnį. O atrodo, aktoriai taip stengiasi - garsiai kalba, rėkia, draskosi, teigia kiekvienas savo tiesą, bet išėjus po premjeros tuščia "dūšioje". Kaip po holivudinio filmo.

Jurga PETRONYTĖ