Pagerbtas Lietuvos meninės fotografijos patriarchas
Pelnėte tiek garbingų apdovanojimų; kaip jautėtės gavęs šį?
Man paskambino ir pasakė, kad esu apdovanotas. Malonu, kai kas įvertina, esu labai patenkintas.
Fotografuoti Klaipėdą pradėjote 1952 metais, kai žmona Emilija padovanojo fotoaparatą "Zorkij". Kokius jau išnykusius miesto reliktus pavyko užfiksuoti?
Daug ko neliko, sunku ir išvardinti. Pirmasis ciklas buvo "Paskutinis skambutis". Geri įspūdžiai, buvau įvertintas, gavau aukso medalių. O emocijos - norėdavau verkti, kai pastebėdavo ir užsienio laikraščiai, tai mane skatino. O geriausia, kad labai susidraugavau su jaunuoliais, kalbėdavomės apie gyvenimą, apie viską, kas tik yra. Ir tada fotografuojamos merginos jausdavosi laisvai, manimi labai pasitikėjo. Rinkausi ne gražius veidus, bet kad vaikinas ar mergina būtų pasiekę tam tikrų laimėjimų, būtų šiaip padorūs žmonės. Ir malonu, kad mano herojai buvo patenkinti fotografijomis.
Aš daug metų praleidau dirbdamas mokyklose - 10 metų Šilalėje, dabartinėje Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Mokykla man uždėjo tam tikrą antspaudą, aš išgyvendavau dėl mokinių sėkmių - nesėkmių, norėjau įamžinti mokyklos gyvenimą. Mano siela buvo atiduota mokyklai.
Bene daugiausiai dėmesio sulaukė fotografija, su vėjo pakeltais merginų sijonukais. Turėjote dėl to rūpesčių?
Jaučiasi ten šiek tiek erotikos. Anuomet saugumiečiai skambino, pastebėję, kad vienos merginos apatinuko nėriniai panašūs į siunčiamus iš Vakarų, tai buvo jiems įtartina, bet paskui paliko ramybėje.
Kodėl vis dėlto visą gyvenimo kūrybą pašventėte Klaipėdos kraštui? Kuo išskirtiniai čionykščiai žmonės?
Mylėjau visus išskirtinius, bet čia gyvenau ilgiausiai, ją pamilau. Šiaip esu žemaitis, gimęs Tauragės apskrityje. Nuvažiuodavau į Žemaitiją peizažą fotografuoti, ežerą. Tiesa, kad žemaitį galima atpažinti iš kieto charakterio, teisingumo, nes ką pasakė, tą turi įvykdyti, negalima meluoti, turi laikytis žodžio, nebūti plevėsa ir rimtai žiūrėti į gyvenimą. Daugiausiai fotografavau pasaulietiškus dalykus, bet teko susidurti ir su religinėmis apeigomis. Artimai bendravau ir su bažnyčia.
Koks ciklas jums buvo įdomiausias?
Peizažas, Žemaitija, pajūris, pamarys, Nida, kopos. Saulei tekant išeidavau pėsčias, "kolekcionavau" saulėtekius, saulėlydžius, ir jie turėjo pasisekimą. Kartais briedžiai perbėgdavo kelią.
Jūsų fotografijos emocingos. Iš kur tas jaudulys?
Šito negaliu pasakyti, matyt, tokia prigimtis. Jaudino grožis, labiausiai - kaimo žmonės, nes pats esu kaime gimęs, fotografuodavau žvejus ir valstiečius, turėdavau su jais jaudinamą ryšį. Buvo ir liūdnų, tragiškų fotografijų: jaunuoliai laidojo savo tėvus. Mane ta tema irgi traukė.
Kuo skiriasi jūsų fotografų karta nuo jaunosios?
Aš mokiau jaunimą, kaip reikia fotografuoti, įsiverždavau ir į pamokas. Jie padarė pažangą, fotografija modernesnė, mūsų buvo realistinė, subrandinta, o dabar jaunimas pašėlęs, bet tai malonu.
Jūs jaunatviškas. Gal dar kuriate kokį ciklą? Kada pamatysime naują jūsų parodą Klaipėdoje?
Ne. Bet kai ką savo darbuose stengiuosi patobulinti, pataisyti, sutvirtinti. Paroda bus netrukus, Klaipėdos parodų rūmuose, lapkričio 12 dieną. Ir ten man bus įteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas. Daugiausiai nuotraukų bus iš "Paskutinio skambučio", vienas kitas peizažas iš kaimo.
Už savo darbus ir indėlį į Lietuvos fotografijos meną V. Straukas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, pelnė daugelį kitų apdovanojimų.
1972 m. sukuriamas fotografijų ciklas "Pamario motyvai", 1975 m. - ciklas "Kopos", "Jaunoji Klaipėda" (1977-1979) ir didžiausią pripažinimą menininkui atnešusi serija "Paskutinis skambutis" (1975-1987). Po to sukurti taip pat pagarsėję ciklai "Neringa" (2004) ir "Fotografijos" (2007). Nuo 1971 m. V. Straukas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1976 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės meninės federacijos fotografo menininko (AFIAP), o 1994 m. - nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas. Tarp V. Strauko apdovanojimų - trys grand prix, septyni FIAP aukso, šeši FIAP sidabro ir 60 kitų medalių. 1993 m. jam suteiktas Fotomenininkų sąjungos garbės vardas. 1999 m. įteiktas valstybinis apdovanojimas - penktojo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas. 2005 m. V. Straukui suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas, 2008 m. jam skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Rašyti komentarą