Oskaro ir močiutės Rožės pamoka

Mes visi mirsime. Panikuojame dėl ekonominės krizės, pasaulinio klimato atšilimo, paukščių gripo... Ar pastebime šalia esantį žmogų, kuris galbūt mirs po 12 dienų, o gal ir jūs mirsite rytoj?

Tai - ne pesimizmo proveržis, tai - gyvenimo chaoso sujauktų vertybių patikrinimas, kurį
inspiruoja naujas Klaipėdos dramos teatro spektaklis E. E. Schmitt "Oskaras ir ponia Rožė" (režisierius Povilas Gaidys).

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Vėlinių išvakarėse. Tą vakarą buvo daug įvairių renginių, tačiau "Oskaras ir ponia Rožė" - tikrai prasmingas, galbūt net prasmingesnis už žvakelių degiojimą kapinėse.

Šiuolaikinį teatrą priimta vertinti pagal jo novatoriškumą, intelektualinį krūvį, pagal prasmių ir asociacijų lauko gylį. "Oskarui ir poniai Rožei" šie vertinimo kriterijai nelimpa. Šio spektaklio koziris - nuoširdumas ir emocionalumas.

Spektaklio tema - vaiko mirtis. 10 metų berniukas Oskaras (aktorius Donatas Švirėnas) serga leukemija. Kaulų čiulpų persodinimo operacija nepavyko. Vaikas mirs po 12 dienų. Žinodamas tai Oskaras gyvena kiekvieną dieną tarsi 10-metį. Savo patirtį, mintis ir jausmus jis atskleidžia jį lankančiai socialinei darbuotojai poniai Rožei (aktorė Elena Gaigalaitė), kurią vadina močiute Rože, ir Dievui.

Ir 10 metų berniukas gali išgyventi 20-mečio meilę

Vaiko mirtį priimta laikyti didžiausia tragedija, tačiau šis spektaklis - labai šviesus ir optimistiškas. Kodėl? Todėl, kad į mirties akistatą žvelgia vaikas, kuris visai kitaip suvokia laiką, kuris dar nėra per daug prisirišęs nei prie žmonių, nei prie daiktų. Per 12 dienų jis sužaidžia tai, ko iš tikrųjų nepatirs - meilę, santuoką, neištikimybę, vaikus, senatvės nuovargį ir vienatvę.

Šį žaidimą ligoniukui pasiūlo močiutė Rožė - labai išmintingas žmogus, kuris sugeba įsijausti į vaiko situaciją, kalbėti su juo apie tai, kas jam įdomu ir svarbu, paguosti jį išgalvotomis šmaikščiomis istorijomis apie imtynes, viltingai nuskaidrinti kiekvieną gyvenimo akimirką.

Oskarą vaidinantis jaunas aktorius D. Švirėnas ir scenos senbuvė E. Gaigalaitė šiame spektaklyje negali nestebinti. Iš debiutuojančio aktoriaus sunku buvo tikėtis tokios brandos, gilaus vaidmens suvokimo ir itin jautrios interpretacijos. E. Gaigalaitei, ko gero, močiutės Rožės vaidmuo yra tikra gulbės giesmė, apvaliusi aktorę nuo bet kokio falšo, kurį buvo prilipdę komiški vaidmenys.

Premjeros metu scenoje įvyko nelaimė. Prieš spektaklio pabaigą, keičiantis scenoms, aktorė E. Gaigalaitė lipdama laiptais nuo scenos patyrė stiprią kojos traumą. Nepaisydama veriančio skausmo ji vis tiek išėjo į sceną. Finalinis močiutės Rožės monologas, pasak liudininkų, nė per vieną repeticiją nebuvo toks jaudinantis kaip tada, kai aktorė jį ištarė kentėdama tikrą skausmą. Spektaklio finale didelė dalis žiūrovų šluostėsi ašaras.

Kiti aktoriai spektaklyje "Oskaras ir ponia Rožė" pasireiškė tik epizodiniuose vaidmenyse. Deja, ne visi epizodai suteikė vaidinimui daugiau spalvų. Labai gražus ir šviesus buvo Oskaro ir kitos ligonės Pegės Blue (aktorė Simona Šakinytė) meilės duetas.

Tikroviškai ir šiek tiek hiperbolizuotai ligoninės atmosferą spektaklyje kūrė seselės (aktorės Renata Idzelytė ir Toma Gailiūtė). Gydytojo profesijos dramatizmą nuosaikiai ir nepriekaištingai iliustravo daktaras Diuseldorfas (aktorius Česlovas Judeikis).

Žaismingas ir nuoširdus Oskaro ir močiutės Rožės bendravimas

Nepagrįstas kitų ligoninės pacientų Spragėsio (aktorius Linas Lukošius), Einšteino (aktorius Viačeslavas Mickevičius), Sandrinos (aktorė Monika Vaičiulytė) juokdariškumas. Juk šie vaikai - taip pat labai rimtomis ligomis sergantys ligoniai, o scenoje elgiasi kaip psichiatrinės pacientai.

Tačiau labiausiai nepavykęs aktorinis duetas yra Oskaro tėvų (aktoriai Dovilė Rudinskaitė, Arnoldas Eisimantas). Akivaizdu, kad šie jaunuoliai nėra subrendę tokiam sudėtingam vaidmeniui, kai be žodžių ir natūraliai scenoje reikia atskleisti mirštančio vaiko tėvų skausmą. Demonstratyvus rankų grąžymas, raudojimas, puolimas prieš sūnų ant kelių - neįtikina. Jeigu šių scenų nebūtų buvę - spektaklio kokybė tikrai nebūtų nukentėjusi. O jeigu jau jos yra - tai galbūt vertėjo tėvų vaidmenis skirti vyresniems teatro aktoriams.

"Oskaras ir ponia Rožė" - antras prancūzų dramaturgo E. E. Schmitt kūrinys, kurį režisavo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Povilas Gaidys. Su dideliu pasisekimu teatras rodo šio autoriaus komediją "Paleistuvis", kurioje režisieriaus P. Gaidžio braižą atpažinti labai lengva. Tuo tarpu premjeriniame spektaklyje P. Gaidys - neatpažįstamas, jo tarsi nėra, ir tai, ko gero, pats didžiausias režisieriaus pasiekimas. Galbūt pats kūrinys, galbūt darbas su jaunais, entuziastingais aktoriais, galbūt labai minimalistiška ir tiksli Artūro Šimonio scenografija padiktavo visai kitokį režisieriaus požiūrį, kitokias, originalias mizanscenas ir įtaigų finalą.

Spektaklio finale Oskaras miršta. Vaidinant, režisuojant tokią sceną "paslysti" labai lengva, tačiau šio spektaklio kūrėjai atsilaikė. Mirtis - tai tiesiog išėjimas. Oskaras išeina tyliai ir ramiai. Vienas pats - į tamsą, į nežinią, į nebūtį.

Išėjo mažas žmogus, kuris davė didelę pamoką močiutei Rožei ir publikai. Ačiū.

Jurga PETRONYTĖ