Operos solistė E. Šidlauskaitė: verkšlenimas, savo krašto, kultūros neigimas neturėtų būti toks didelis, koks vis dar yra

Svečiose scenose dažniau nei Lietuvoje dainuojanti, 4 metus operinį dainavimą Milane studijavusi ir dabar Vokietijos teatre sudėtingus mecosoprano vaidmenis kurianti lietuvaitė Eglė Šidlauskaitė metų sandūros šventes visada stengiasi praleisti gimtinėje. Kai tik atvyksta į Lietuvą, ši operos solistė savo menu pradžiugina ir muzikos gerbėjus. Šį kartą naujametį koncertą Kauno valstybinėje filharmonijoje ji surengė drauge su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Filharmonijos direktoriaus Justino Krepštos teigimu, Eglė - ne Lietuvos padangės žvaigždė, ir nėra abejonių, kad ji netruks tapti pasaulinio lygio dainininke.

Dainininkės atostogos gimtajame jos mieste Kaune bei Lietuvoje šį kartą tęsis iki vasario. Į naujienų agentūros ELTA klausimą, kokia jai, kaip menininkei, dabar atrodo gimtinė Lietuva per tūkstančių kilometrų ir kelerių metų atstumą, kuris skiria E.Šidlauskaitės gyvenimo bei studijų ir kūrybos etapus namie ir užsienyje, operos solistė atsakė:

-Tikrai man norisi sakyti: Lietuva - tokia pati, kaip ir visa Europa. Gal mes esam ir kiek vargšesni už kitus, bet kultūriškai mūsų žmonės ne mažiau už Vakarų Europos gyventojus išprusę. Kai kuriuos iš jų netgi lenkiame savo išprusimu. Todėl tas veršlenimas, savo krašto, savos kultūros neigimas neturėtų būti toks didelis, koks vis dar yra. Saviplaka, manyčiau, per ilgai užsitęsė, ji - per didelė, žinant realybę ir lyginant su tuo, kas ten, - kitur Europoje, bet ne Lietuvoje, iš tikrųjų yra.

Lietuva labai turtinga, yra aukso grynuolių, kurie išvažiuoja, mokosi, tobulinasi, atvažiuoja ir... tik tuomet gimtinė pamato, ką vertingo ji turi. Beje, išvykę svetur lietuviai labiau solidarizuojasi vieni su kitais, nei čia būdami. Bet, kita vertus, noro išsaugoti talentus Lietuvoje, suteikti jiems galimybių čia likti, - nelabai ir matyti.

-Taip sakydama, gal savąja patirtimi remiatės?

-Labai norėtųsi, kad patobulėję užsienyje žmonės sugrįžtų namo, bent turėtų akstiną sugrįžti. Manau, dėl mano sugrįžimo man pačiai nebūtų sunku apsispręsti, jei tik būtų akstinas, paraiška - grįžki, esi laukiama, vertinama. Bet be ryšių mes esam niekas, o didelėj šaly ir tie ryšiai daugiau lemia.

-Užsienio muzikinė spauda jau dabar Jums negaili komplimentų, ko lyg ir turėtumėte pasigesti namo parvažiavusi. Gal čia kaip tik ir pasitvirtina posakis „savam krašte pranašu nebūsi"?

- Ginkdie, į pranašus tikrai nesitaikau. Juolab pati vengiu ilgiau pasilikti, jei taip galima pasakyti, vienoje terpėje. Dainininkui labai svarbu nauji iššūkiai. Tą supratau dar nuo studijų pradžios. Konkurencija pasauliniu mastu tarp operos dainininkų - didžiulė, Lietuvoje - taip pat nemaža.

Kai buvau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kauno fakulteto 4 kurso studentė, gavau pasiūlymą dalyvauti tarptautinėje „Erasmus" programoje. Paraiškoje nurodžiau 3 stipriausias Europoje aukštąsias muzikos mokyklas: Milano Giuseppe Verdi konservatoriją, į kurią pakliūti - sunkiausia, Londono karališkąją muzikos akademiją ir Vienos konservatoriją „Mozarteum". Visoms siunčiau savo balso įrašus. Pakvietė į konservatoriją, kuri gyvuoja daugiau kaip 400 metų.

Pasibaigus metus trukusiai „Erasmus" programai, gavau pasiūlymą tęsti Milane magistrantūros studijas. Už jas, tarp kitko, mokėjau apie 1 tūkst. eurų metinį mokestį. Lietuvoje tai būtų panašu į nemokamas studijas, nes Muzikos ir teatro akademijoje magistrantūros metai kainuoja netoli 20 tūkst. litų. Svarbu ir tai, kad Italijoje visai kitokia studijų sistema: gali susidėlioti dvejų metų studijų tvarkaraštį, tuo pačiu gauti žymiai aukštesnio lygio žinių bagažą nei Lietuvoje, kur studentams suteikiamos žinios iš esmės apsiriboja rusiška muzikos literatūra.

Italų operinio dainavimo tradicija siekia 500 metų. Beje, ir muzikos pedagogai ten paruošti kitaip nei Lietuvoje. Milano konservatorijoje dėsto žmonės, visų pirma įgiję aukštą ne pedagogo, bet scenos menininko lygį. Man dėstė garsūs italų muzikai.

- O kaip Jūs atsidūrėte Vokietijoje?

-Muzikos pasaulyje daug lemia rekomendacijos. Kad jų gautum, turi būti garsaus pedagogo mokinys. Kiekvienais metais garsūs vokalistai, pedagogai ruošia meistriškumo kursus, bet tai yra brangiai kainuojantis dalykas. Ir patekti į kursus nėra lengva. Norint susikurti vardą, reikia stengtis gauti daugiau žinių, reikia, kad tavo dainavimą išgirstų daugiau įtakingų muzikos pasaulio atstovų.

Iš pradžių aš laimėjau teisę tobulintis meistriškumo kursuose Solti Te Kanawa Bel Canto akademijoje, kur dėsto daug pedagogų iš Londono karališkosios muzikos akademijos. Tarp dėstytojų buvo ir Chose Kareras (Jose Carreras), iš Australijos kilęs žymus dirigentas Richardas Bonynge ir sopranas Kiri Te Kanawa. Konkurse į šiuos kursus dalyvauja įvairių Europos šalių atstovai, o dalyvių lieka nedaug - vos keliolika. Tokie kursai, kur mokama įvairiausių dalykų: nuo itališkos dikcijos iki vaidybos ir netgi, - muzikos vadybos, gali tapti tarptautinės karjeros pradžių pradžia.

Panašiai ir man nutiko. Vienas garsių šios akademijos svečių buvo Kaselio teatro vyriausiasis dirigentas Patrikas Ringborgas. Man ir dar trims kursų dalyviams jis pasiūlė pasitobulinti operos studijoje prie Kaselio teatro. Tapome ir studentais, ir atlikėjais - įsipareigojome pagal sutartį "atidainuoti" tam tikrą skaičių spektaklių.

-Jūsų kūrybinėje biografijoje būta daugiau renginių, kur turėjote progų įrodyti savo meistriškumą. Kuris iš jų labiausiai įsiminė bei džiaugsmo Jums sukėlė?

-Na taip, būta reikšmingų įvykių. Dalyvavau tarptautiniame Giuseppinos Cobelli konkurse, kur varžėsi ne vokalo studentai, bet profesionalai: solidūs italų solistai, daug vokalistų iš Azijos šalių, net Pietų ir Šiaurės Amerikos atstovų. Iš 70 kandidatų tik 9 pateko į finalą. Buvau maloniai šokiruota sužinojusi, kad užėmiau pirmąją vietą. A.Cobelli konkurso garbės svečias buvo Andrea Bocelli, - teikdamas premiją, jis spėjo pakuždėti, kad mano dainavimas jam sukėlė daug emocijų. Vėliau pridūrė: liko sužavėtas mano balso tembru, personažo perteikimu. Džiaugsmingų emocijų, išgirdus tokį vertinimą, buvo tikrai nemažai.

Konkurse laimėtus pinigus (5 tūkst. eurų) išleidau studijoms, meistriškumo pamokoms. Paskui važiavau į Maskvą, kur vyko konkursas „Competizione dell Opera", jį organizavo vokiečiai. Čia irgi sekėsi neblogai: patekau į finalą ir laimėjau specialųjį prizą - debiutą viename Vokietijos teatrų.

-Kas Jūsų kūrybinio kelio pradžioje nulėmė sprendimą tapti operos soliste? Tai, kad abu Jūsų tėveliai, galima sakyti, - teatro žmonės, ar dar kitokios aplinkybės?

-Mano mama Birutė Šidlauskienė dainavo Kauno muzikinio teatro chore, o tėtis dirbo scenos darbininku. Bet muzikos mokykloje aš nesimokiau. Tačiau po mokslų VDU „Rasos" gimnazijoje, kur lankiau chorą, pildydama stojamųjų paraišką, užrašiau tik vieną aukštąją mokyklą bei vieną studijų kryptį: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, dainavimas.

Dabar žinau, norint kažką svaraus pasiekti, visada reikia įdėti daug darbo, turėti kantrybės ir, žinoma, sėkmės. Jaučiu, kartais atsiduriu reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Kita vertus, nepasakyčiau, kad man ypatingai sekasi. Bet akivaizdžiai įsitikinu: iš vieno gero išsivysto kita, - taip rodo mano kelias.

-Gal tas kelias jau rodo ir darbą Lietuvoje, tarkim, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

-Mano siekiai - dainuoti operą. Ir balsas labiau tam sutvertas tos pusės , link norisi tobulėti. Kauno muzikinis teatras eina kita linkme. Vienos dviejų operų per sezoną teatre nepakanka, kad galėtum ir dirbti, ir tobulėti. Yra, žinoma, sostinėje nacionalinė opera, bet apie dainininkų atranką ji viešai neskelbia. Jei ji kada įvyko, jaunimas, juolab, gyvenantis svetur, sužino jau po visko.

Apie karjerą pradėjau galvoti, kai pasijutau pasiekusi reikiamą lygį. Per 20 spektaklių atidainavau Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, sėkmingai pasirodžiau ir Zalcburgo „Festspielhaus" teatre. Kai ateina pasisekimas tokiose scenose, imi jausti, - esi pasiruošęs ir gali dainuoti.

Lietuvos aš niekada neatsisakau, noriu dainuoti čia, kur turiu ir daug gerbėjų, bičiulių. Iš jų pirmiausia paminėsiu jaunų talentų globėją notarę Rasą Inokaitienę, mane paskatinusią vykti tobulintis, gydytoją Iloną Žemaitienę, verslininkus Beną Žemaitį, Aliną Pacevičienę. Tikri gerbėjai visada patenkinti, kai man sekasi, kai atvažiuoju, jie padeda ir koncertus gimtinėj surengti.

-Kadangi naujų metų - tik pradžia, tai gal apie savo artimiausius planus ką nors pasakytumėte. Ar visi pernykščiai Jūsų kūrybiniai sumanymai buvo įgyvendinti?

-Ne visi. Šių metų vasarį turėjau debiutuoti nauju vaidmeniu Kaselio teatro premjeriniame spektaklyje. Tai būtų Kompozitoriaus vaidmuo Richardo Štrauso operoje "Ariadne of Naksus" (Ariadne auf Naxos). Deja, pernai per repeticiją patyriau traumą, - trūko kelio raiščiai, tad ilgokai negalėjau tęsti darbo. Be to, manęs dar laukia ir operacija. Galiu pasakyti, kad mano profesijoje dažnai keičiasi planai, juolab kai esi jaunas žmogus, ne viskas nuo tavęs priklauso.

Su teatru Vokietijoje mano sutartis spektakliams tebegalioja. Vasarį prasidės spektakliai, kuriuose dalyvauju. Yra planų dėl tolesnio darbo jame perspektyvos, yra ir darbdavio norų jį pratęsti. Kol kas konkretūs šiemetiniai darbai nėra aiškūs. Planų, žinoma, turiu, bet skelbti jų nenorėčiau. Dažnai gali susiplanuoti viena, o paskui viskas keičiasi. Geriau taip pasakysiu: didžiausi mano planai - tobulėti.

-Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Birutė Mačienė.