Nykstanti kalba suvienijo išeivijos lietuvius

Gastrolės

Klaipėdoje gyvenanti aktorė Virginija Kochanskytė ką tik sugrįžo iš daugiau kaip mėnesį trukusių gastrolių po Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą, kurių metu išeivijos lietuviams pristatė devynis poezijos spektaklius, skirtus 100-osioms Bernardo Brazdžionio gimimo metinėms.

Pasaulio lietuvių bendruomenės bei kitų išeivijos organizacijų kvietimu aktorė už Atlanto lankėsi aštuntą kartą. Šiais metais prasmingai paminėti didžiojo lietuvių išeivijos poeto Bernardo Brazdžionio 100-ąsias gimimo metines V. Kochanskytę pakvietė Kanados lietuvių bendruomenės Toronto valdyba ir Šiaurės Amerikos ateitininkų taryba.

B. Brazdžionio poetinė banga Lietuvoje atslūgo sulig Atgimimo sąjūdžiu. Aikštėse, mitinguose deklamuotos jo eilės dabar, ko gero, mūsų šalyje nepriviliotų klausytojų. Kaip B. Brazdžionio kūrybą vertina ir priima išeivijos lietuviai?

Mano parengtoje programoje - ne aikščių ir mitingų B. Brazdžionis. Pabandžiau atskleisti jį kiek kitokiu kampu, parodyti mums mažiau žinomą poetą, nukeliavusį ilgą gyvenimo kelionę, kurioje buvo visko. Kūrusį ir labai intymią poeziją, ir bravūros, humoro kupinas eiles.

Su aktoriumi Petru Venclovu šiais metais išleidome kompaktinę plokštelę "Per pasaulį keliauja žmogus", kurioje skamba įvairios B. Brazdžionio eilės. Plokštelę vežiau bei pristačiau ir Amerikoje, kadangi jos mecenatai yra būtent išeivijos lietuviai.

B. Brazdžioniui skirtą programą ir Lietuvoje, ir išeivijoje žmonės priėmė labai šiltai. Nesmagu girtis, bet po kiekvieno vakaro sulaukdavau labai daug padėkų, komplimentų, aplodismentų, prašymų sugrįžti.

Beje, gastrolių programa buvo dviejų dalių ir vadinosi "Koks didelis grožio ilgesys". Antrojoje renginio dalyje pristačiau savo programą, su kuria aš keliauju po Lietuvą. Ji vadinasi "Gyvenimas - kaip graži kelionė" ir sudaryta iš įvairių kartų Lietuvos ir išeivijos poetų kūrybos. Ją atlikdama keičiu daug kostiumų, įtraukiu nemažai vaidybos elementų, žaidimo.

Baye knygos bičiulių klube St. Pitersburge

Kokia išeivijos publika ateidavo į jūsų pasirodymus? Kaip ji pasikeitė nuo 1991-ųjų metų, kai pirmą kartą viešėjote Jungtinėse Amerikos Valstijose?

Pirmaisiais mano gastrolių metais į poezijos spektaklius ateidavo daugiausiai vyresnio amžiaus, pirmosios išeivijos bangos lietuviai. Dabar salėse pastebiu vis daugiau jaunų, gražių žmonių. Antrosios emigracijos bangos lietuviai pradeda aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, organizacinėje veikloje.

Taip atsitiko tada, kai jie pastebėjo, kad jau Amerikoje gimę jų vaikai praranda lietuvių kalbą. Jie pradėjo vesti vaikus į šeštadienines lietuviškas mokyklas, o ten pamatė, kad reikia lietuvių kalbos mokytojų, kad reikia patalpų, o tai reiškia būtinybę išlaikyti bendruomenės namus.

Tačiau tiek tuomet, tiek dabar į mano renginius atėję lietuviai man sako tą patį, kad jie kupini ilgesio, kad gailisi, kam prieš 11 metų išlošę "Žalią kortą" išvažiavo, neištvėrė sunkaus gyvenimo Lietuvoje. Dabar jų vaikai jau nekalba lietuviškai ir niekada neketina grįžti į Lietuvą, o jie tauposi pinigus grįžimui. Lietuva jiems dabar atrodo lyg prarastas rojus.

Kokiuose miestuose šįkart viešėjote, ką naujo pamatėte?

Keliavau rytine pakrante. Atskridau pirmą rugsėjo savaitgalį, kuris Amerikoje vadinamas ilguoju savaitgaliu, nes nedirbama 3 dienas. Šalia Detroito, labai gražioje vietoje prie ežero, buvo akademinis ateitininkų susirinkimas - "Dainavos" stovykla. Į jos programą ir buvo įtrauktas mano renginys bei jauno išeivijos kompozitoriaus Dariaus Paliukaičio vadovaujamos grupės "Dainavos vyrų vienetas" pasirodymas.

Kitą savaitgalį praleidau jau Kanadoje, Toronte ir Vasagoje. Tąsyk mano pasirodymas sutapo su ten labai švenčiama Tautos švente - Vytauto Didžiojo karūnavimo diena bei Šilinėmis. Į savo programą Kanadoje įtraukiau ten gyvenančią jauną violončelininkę Agilę Storyk.

Po to sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas jau skraidžiau. Pabuvojau Vašingtone, Niujorke, Bostone, St. Pitersburge, Klyvlende. Floridoje esančiame Knygos bičiulių klube pristačiau kitą renginį - poetinę kompoziciją apie mums beveik nežinomą labai dramatiško likimo aktorę, režisierę Unę Bei Babickaitę, kuri su pirmąja Lietuvos diplomatine misija išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas ten ištekėjo už savo pusbrolio, vaidino Holivudo filmuose, Amerikos teatruose, pati režisavo lietuvių mėgėjų teatre, tačiau iš patriotizmo Lietuvai nepriėmė JAV pilietybės ir su vyru grįžo į Lietuvą. 1952 m. jie abu buvo suimti ir nuteisti. Vyras po metų mirė, o ji iki gyvenimo pabaigos labai graužėsi grįžusi į tėvynę.

Šiame renginyje dar deklamavau ir išeivijoje mažai žinomų šiuolaikinių Lietuvos poetų G. Grajausko, A. Marčėno, A. A. Jonyno eiles.

Gal Jungtinėse Amerikos Valstijose jums teko pažinti ar skaityti įdomių šių dienų išeivijos autorių, kurių mes nežinome?

Deja, esu skaičiusi nemažai išeivių išleistų knygų, bet tai yra tik ilgesio poezija. Dabar ten gyvenantys išeiviai jau mąsto anglų kalba ir lietuviška jų žodynas labai taupus, nėra sodrios, spalvingos kalbos, tokios, kad pažintum autorių iš vieno sakinio.

Jurga PETRONYTĖ