Nuo disidento iki pasaulinio garso intelektualo

Savaitės pradžioje Klaipėdos universiteto garbės daktarais inauguruoti Lenkijos visuomenės veikėjas, žurnalistas, eseistas ir politikos publicistas Adamas Michnikas bei publicistas, eseistas, poetas, vertėjas, Jeilio universiteto profesorius dr. Tomas Venclova titulus tąsyk priėmė kukliai.  [CITATA]  Abu sakėsi nemanantys esantys verti tokios garbės ir daug patogiau jautėsi prieš inauguracijos ceremoniją surengtame atvirame pokalbyje-diskusijoje "Nuo disidento iki pasaulinio garso intelektualo". Diskusijoje garbės daktarai dalinosi prisiminimais apie savo disidentinę veiklą ir prieš akis besikeitusį pasaulį.

Daugiau nei 40 metų besibičiuliaujantys A. Michnikas ir T. Venclova ne kartą leidosi į panašius pokalbius, tačiau tokioje viešoje diskusijoje kartu dalyvavo pirmąjį kartą.

"Jų abiejų autobiografijos turi stebėtinai daug panašumų. Jie savo karjerą pradėjo kaip atskalūnai, disidentai, o dabar yra visame pasaulyje žinomi intelektualai", - pradėdamas diskusiją sakė istorikas Alvydas Nikžentaitis.

Disidento kelio pasirinkimas

Pasakodamas apie tai, kaip pasirinko disidento kelią, T. Venclova prisiminė savo tėvą Antaną Venclovą. "Gimiau tarybinio veikėjo, Lietuvos TSR himno autoriaus šeimoje. Manęs dažnai klausia, tiek viešai, tiek internetiniuose komentaruose, kada aš pasmerksiu savo tėvą. To nebus niekada. Gyvenu laikydamasis 10 Dievo įsakymų, o vienas jų liepia gerbti savo tėvą ir motiną. Mano tėvas pasirinko tą kelią ir liko jam ištikimas. Ką darysi. Jis iki pat mirties stengėsi save apgauti. Vis dėlto Lietuvos kultūrai jis davė daugiau gero, negu blogo", - pasakojo T. Venclova.

Profesorius prisiminė, jog iki 19 metų pats buvo karštas komjaunuolis. Lūžis jo gyvenime įvyko po 1956 m. Vengrijos sukilimo. T. Venclova teigė tada supratęs, jog sistemos pataisyti nebegalima - ją reikia panaikinti. Nuo tada augo ir jo susidomėjimas Lenkija, nes Lietuvos istorijos bei kultūros be šios šalies kalbos negalėjai studijuoti.

KLAIDA. "Tarybų valdžia padarė vieną didžiulę klaidą - ji neuždraudė visos visuotinės literatūros. O bet kuri kokybiška literatūra skatina priešintis autoritariniam režimui", - mano T. Venclova.

"Skaitydamas lenkų kalba atradau labai daug iki tol menkai prieinamos informacijos, taigi galima sakyti, jog disidentu pasidariau per skaitymą. Visada sakau, kad tarybų valdžia padarė vieną didžiulę klaidą - ji neuždraudė visos visuotinės literatūros. O bet kuri kokybiška literatūra skatina priešintis autoritariniam režimui", - pasakojo T. Venclova.

Poetas tikino tuomet galvojęs, jog ateityje jam bus gėda prieš savo vaikus, jei jiems paklausus, ką anuomet tėvas darė, jis neturės ką atsakyti.

"Ne tik aš, daugelis tuomet klibino sieną. Su KGB susipykau labai greitai. Nuo saugumo pabėgau ne bet kur, o į Maskvą. Maniau, kad jie čia ir taip turi daug darbo, todėl manimi tikrai neužsiims. Netgi turiu išrašą iš bylos, kuriuo labai didžiuojuosi. Jame sakoma, jog "ryšiumi su griežtai neigiama pažiūra į sistemą, jos operatyvus panaudojimas mažai tikėtinas", - šypsojosi T. Venclova.

Vienas aktyviausių Lenkijos "Solidarumo", nuo kurio prasidėjo komunizmo žlugimas Rytų Europoje, veikėjų A. Michnikas teigė, jog jo, kaip disidento, kelias buvo panašus į T. Venclovos.

"Žinoma, nerašiau eilėraščių ar daug eseistinių kūrinių. Mano mėgstamiausia forma buvo neigiami atsiliepimai apie valdžią", - pasakojo A. Michnikas.

DŽIAUGSMAS. "Džiaugiuosi, kad griuvus komunizmui tarsi išnyko Lietuvos ir Lenkijos sienos. Tai turėtų būti pavyzdžiu visoms kitoms valstybėms", - sako Adamas Michnikas.

Jis taip pat gimė komunistų šeimoje, tačiau jo tėvas dar 1936 m. išstojo iš partijos. A. Michniko teigimu, jis suprato, jog jei tai, ką sako nemenkas būrys žmonių, yra tiesa, tuomet TSRS valdo nusikaltėliai.

"Mano tėvas pasisakė prieš diktatūrą, istorinį melą, tačiau jis nebuvo komformistas. Greičiau - neprisitaikėlis. Aš pats niekada nebuvau prosisteminis žmogus. Skaičiau Marksą, sėdėdamas kalėjime - net Lenino raštus. Būtent juos skaitydamas supratau, kiek ten daug demagogijos ir nesąžiningumo. Aš formavausi Lenkijoje, kuri gyveno pagal Nikitos Chruščiovo 20-ame suvažiavime suformuotus principus. Buvau pakankamai kvailas ir maniau, kad tai valdžiai galima priešintis. Man, kaip ir Tomui, šoką sukėlė 1956 m. Vengrijos bei 1968 m. Čekoslovakijos įvykiai. Neliko vilties sistemą reformuoti - reikėjo gintis", - pasakojo lenkų žurnalistas.

Lemtinga pažintis

T. Venclova ir A. Michnikas susipažino 1971-aisiais. Tuomet lietuvį pirmą kartą išleido į Lenkiją, į šventinį renginį. Lenkijoje T. Venclova bendravo su vienu poetu, kuris kolegą nusivedė į teatrą. Pirmoje eilėje sėdėjo ir A. Michnikas, su kuriuo T. Venclova tą vakarą ir buvo supažindintas.

"Po spektaklio nuėjome į Adamo draugo butą, ten buvo dvi gražios merginos, ėmėme gerti nelabai silpną gėrimą ir kalbėtis apie įvairius dalykus. Išsišnekėjome, Adamas užsiminė, kad norėtų daugiau sužinoti, kas vyksta pas mus Lietuvoje, nes Lenkijoje didelio pasipriešinimo judėjimo nematė. Jau kitą dieną mane sustabdė saugumas ir daugiau į Lenkiją įleistas nebuvau", - pažintį prisiminė T. Venclova.

"Tomas buvo pirmasis žmogus, kuris galėjo papasakoti apie tikrąją situaciją Lietuvoje", - sakė A. Michnikas. Jo teigimu, po to su T. Venclova jis susitiko dar kelis kartus, sužinojo apie tarp jo ir Česlovo Milošo vykstantį dialogą, ėmė skaityti lietuvių rašytojų kūrinius. "1988-aisiais Belgijos užsienio reikalų ministrui pasiūliau surengti lietuvių grafikų parodą. Tai buvo momentas, kai pradėjome ne tik mąstyti abstrakcijomis, bet ėmėmės konkrečių žingsnių", - pasakojo lenkų disidentas. Galiausiai Lenkijoje susiformavo inteligentijos, darbininkų ir katalikų bažnyčios koalicija, pakeitusi politinę santvarką.

Nepatogios temos

"Kažkas yra pasakęs, jog komunizmas ir nacionalizmas skiriasi tik žodynu, o ne gramatika. Man visada buvo artimas tas požiūris, kurį skelbė komunistai, tiesiog jie skelbė jį melagingai. Tautų draugystė, socialinis teisingumas - tai komunistų eskaluotos siekiamybės, kurios daugelį patraukė. Ir aš šioms tiesoms neprieštaravau. Šovinizmas ir ksenofobija man visada buvo svetima. Niekada nemaniau, kad aplink mus yra vien tik priešai. Galvodamas apie kylančius konfliktus visada svarstydavau, ar tik tos kitos tautos yra neteisios", - apie paskatą imtis nepopuliarių ir nepatogių temų, tokių kaip holokaustas ar lietuvių ir lenkų konfliktai, pasakojo T. Venclova.

Rašytojui įsivėlus į disidentinį judėjimą, į jį kreipėsi pogrindinio žydų žurnalo redaktorius. Jis paprašė parašyti straipsnį apie 1941 m. žydų naikinimą, kurį, pasak T. Venclovos, lietuviai visais būdais bandė teisinti.

"Straipsnyje nenutylėjau ir lietuvių kaltės. Juk jei priklausai kokiai nors tautai, tai visa tai, kas istorijoje buvo gera, tau sukelia pasididžiavimą, todėl ir tai, kas nutiko blogo, turi kelti gėdą. Straipsnis sukėlė dvejopą reakciją, tačiau ji nebuvo tokia neigiama, kaip tikėjausi", - pasakojo T. Venclova.

Kalbėdamas apie lietuvių ir lenkų santykius T. Venclova prisiminė konfliktą dėl Vilniaus. Jis stebėjosi, jog dar ir dabar, po šitiekos dešimtmečių, kai Vilnius viso pasaulio, o ir pačios Lenkijos yra pripažįstamas būtent Lietuvos miestu, vis dar atsiranda besipiktinančių. Jo manymu, vis dar šūkauti "Mes be Vilniaus nenurimsim" yra mažų mažiausiai beprasmiška, be to, ir toliau stiprina tautų konfliktą.

Jam antrino ir A. Michnikas: "Tiek lietuviai, tiek lenkai turi prisiimti kaltes. Žinoma, reikia pripažinti, jog lenkų kaltė yra gerokai didesnė."

Iš dalies išsipildžiusios viltys

Paklaustas, kurios viltys ir svajonės apie ateitį išsipildė, T. Venclova buvo optimistas: "Kalbant apie lietuvių ir lenkų santykių problemas - yra žymiai geriau nei aš tikėjausi. Galvojau, kad visur prasidės gigantiška Čečėnija, visi pjaus vieni kitus, prasidės karas dėl Vilniaus ir panašūs dalykai. Nieko panašaus neatsitiko. Komunizmas subyrėjo kaip supuvęs medis, o ne kaip tvirtas kamienas užvirsdamas visiems ant galvų."

Pirmus dešimt metų T. Venclova sakėsi manęs, kad bus vis geriau ir geriau, tačiau dabar teigė matantis, jog senosios pažiūros išlieka ir tampa vis sunkesniu balastu bei yra naudojamos politiniais, demagoginiais tikslais. "Panikos įspūdis vis dar yra kibus. Situacija šiek tiek prastesnė nei prieš 10 metų, tačiau manau, kad ji dar pagerės, jei tik šį akmenį ridensime kartu", - vylėsi T. Venclova.

A. Michnikas teigė galvojantis panašiai, kaip ir jo lietuvis kolega. "Džiaugiuosi, kad griuvus komunizmui tarsi išnyko Lietuvos ir Lenkijos sienos. Tai turėtų būti pavyzdžiu visoms kitoms valstybėms. Tiesa, baiminuosi, kad lietuviai vis dar vadovaujasi stereotipu, jog Lietuvos tapatumas turi būti formuojamas remiantis nepasitikėjimu Lenkija. Bet juk nė viena Lenkijos vyriausybė nebuvo antilietuviška. Tiesiog kai kurios konformistiškos grupės ėmė naudoti lenkus kaip įrankį lietuvių neapykantai kurstyti."

A. Michnikas sakė, kad jam visiškai netrukdo, jog lietuviškuose straipsniuose jo pavardė rašoma sulietuvintai. Tiesa, pase būti Michnik vis dėlto pageidautų, mat taip patogiau tvarkyti įvarius formalumus.

"Lietuva nemėgsta, kai didesnis kaimynas nurodinėja, ką daryti, tačiau reikėtų suvokti, jog lenkų mažuma lygiai taip pat jaučiasi Lietuvoje. Politikai turėtų apie tai pagalvoti. Kumščiais visko neišspręsi - reikia geros valios, todėl visuomenė turi daryti spaudimą valdžiai. Pašaliečiai jau nebegali suprasti, dėl ko konfliktuojama. Negi tik dėl keturių raidžių? Šitas Lietuvos ir Lenkijos konfliktas - destruktyvus, nes silpnina abi šalis. Jis turi baigtis", - ragino A. Michnikas.