"Nesijaučiu esanti šiuolaikinė poetė"

"Norėčiau, kad svarbiausia čia būtų poezija. Galbūt karštą vasaros dieną prisėdus pakelėje ant akmens ar suoliuko parke atsigerti, pasišnekučiuoti... Ji trykšta netikėčiausiose vietose kaip šaltinis, kažkur, iš požeminių, sūkuriuojančių vandenų", - sako Alma Riebždaitė-Murašovienė, savo debiutinės poezijos knygos "Beribė" anotacijoje.

Man patinka eilėraščio šaltis
Kur daug sniego, šaltinio vandens,
apšerkšnijusių žodžių - -
kur daug tamsos ir vėjo,
ir švelnumo
išsūpuoto svajonių vandens - -
man patinka eilėraštis,
ten iš amžino nieko akmens
tiek nuausta būties - -

Alma, rašai ne tik poeziją. Spaudoje teko skaityti ir tavo prozos tekstų - novelių, esė, recenzijų. Kodėl debiutuoji su poezijos knyga?

Jau mokykloje rašiau ir poeziją, ir prozą. Jos keičia viena kitą kaip bangos: viena pakyla, kita nuslūgsta. Proza atsiranda gimsta iš nenutrūkstančios minties, eilėraščiai - iš būsenos.

Eilėraščių esu daugiau sukaupusi, gal ir daugiau rašiusi. Turiu pakankamai ir prozos kūrinių. Galėčiau išleisti knygelę, tačiau dėl prozos dar abejoju. Kai subręsiu ir parašysiu geresnių prozos kūrinių - tada gal išleisiu knygelę.

Dėl poezijos abejonių nekilo?

Šioje knygelėje sudėti eilėraščiai - jau seniai parašyti. Kai kurie prieš 10-12 metų, kiti prieš 3-4 metus. Atrinkau pačius geriausius eilėraščius. Man taip atrodo, nors kartais tie patys eilėraščiai man patinka, kartais - jų nekenčiu. Tikėjimas ir netikėjimas savimi ilgai grūmėsi. Dabar jau jaučiuosi nuo šių eilėraščių emociškai atsiskyrusi. Tegu vertina juos kiti.

Pačių naujausių eilėraščių "Beribėjė" nėra, nes ši knyga buvo parengta ir leidyklai atiduota 2005 metais. Dabar rašau kiek kitokius eilėraščius.

Kokius? Gal jau rengi kitą knygą?

Nėra patarimo kaip parašyti gerą eilėraštį, kaip nėra patarimo kaip žmogui gyventi. Žinau, kad neįmanoma išmokti rašyti. Kūrėjas, labai skambiai pasakyta, visada rašo paskutinį eilėraštį ir niekada nežino ar jis parašys kitą eilėraštį. Jei bus duota - parašys.

Man atrodo, kad rašymas ne nuo mūsų priklauso. Negaliu sakyti, jog ketinu išleisti kitą knygą, nes galbūt daugiau nieko neparašysiu. Arba rašysiu eilėraščius, bet to gerojo eilėraščio neparašysiu.

Gerasis eilėraštis. Kaip jį įsivaizduoji, supranti?

Niekas negali pasakyti, kokia turi būti poezija. Man patinka literatūrologės Viktorijos Daujotytės skirstymas. Ji sako, jog yra tekstas ir yra kūrinys, analizuoja, kada tekstas tampa kūriniu. Nesvarbu kokiomis poetinėmis ar (ir) proziškomis priemonėmis parašytas eilėraštis. Svarbu, kad jis ką nors sakytų, užgautų, kad raidės neliktų plokštumoje, kad kas nors būtų už jų. Eilėraštis arba įvyksta, arba - ne.

Leidykla pristato tave kaip Klaipėdos poetinės mokyklos atstovę. Sutinki su tuo?

Manau, kad visiems autoriams nelabai patinka, kai juos priskiria kokiai nors mokyklai. Kita vertus, pasak Gintaro Grajausko, nėra blogai, kai kas nors įtakoja - tai reiškia, kad yra kur įtekėti. Man atrodo, kad rašantis nežino, kas jį įtakoja. Čia nieko specialiai nesirenki. Todėl dažniausiai įtakas pamato kiti.

Taip, man labai patinka Gintaro eilėraščiai. Ir Rimanto Kmitos poeziją skaitau. Mane žavi kasdienybės faktūra Elenos Karnauskaitės eilėraščiuose.

Pajūrio poetų kūryboje galima įžvelgti bendrą šiuolaikinės poezijos tendencijų lauką, panašų nuojautų horizontą, estetinę orientaciją. Nors vėl - nėra tendencijų, yra atskiri žmonės, poetai, ir reikia žiūrėti individualiai. Aš to nevadinčiau mokykla, greičiau kūrybine seseryste ar broliškumu.

Pati nesijaučiu esanti šiuolaikinė poetė. Man kartais atrodo, kad mano eilėraščiai senamadiški. Juose daug Dievo... galbūt net romantinio patoso, bet stengiuosi nepasiduoti žodžių tėkmei, banaliam skambėjimui.

Kas tave įkvepia?

Kūrybai reikia rymojimo, buvimo gamtoje, skaitymo. Skaitymas man - aistra. Jaučiuosi priklausoma nuo knygų, kaip lošėjas nuo azartinių žaidimų.

Kad ką nors sukurtum turi jausti vidinę įtampą. Man ta įtampa, mintys ir būsenos kyla iš skaitymo, bet kūryba gali atsirasti ir iš bendravimo su žmonėmis, iš įspūdžių, iš paprastų buitinių situacijų, iš egzistencinio alkio...

ak obels šakele
švelni
mirtinai gelianti

Ką reiškia tavo knygos pavadinimas "Beribė"?

Tai sunkiai nusakomas dalykas. Norėjau iliustruoti knygą fotografijomis ir pabandžiau fotografui išaiškinti, kokių beribės nuotraukų noriu. Jis man atsakė: "Kaip aš tau nufotografuosiu nieką".

Beribė - tai žvilgsnio artumoje atsiverianti erdvė. Ji yra arti, bet ją pamatyti gali peizažo fone. Tai esmingoji artuma, meilės laukas. Jėga, kuri veikia. O fotografuoti teko pačiai, beribės nuotraukomis išreikšti nepavyko. Išėjo kitaip.

Knyga suskirstyta skyriais pagal tematiką. Kokias pagrindines savo poezijos temas pati išskirtum?

Meilė, aistra, gamta, susijusi su vandeniu, erdvėmis, viltis, bandymas įsiklausyti į būtį.

Tai, ką moteris atranda nuo 20 iki 30 metų?

O ką ji atranda? Kiekvieno žmogaus vidinė evoliucija skirtinga. Man manoji, atrodo, vyksta labai lėtai. Nors iš tiesų, tikriausiai viskas vyksta savo laiku ir tik tai, kas turi įvykti.

tik balta ir juodos truputį
jokių nereikalingų detalių
užuominų juoko
susigrąžinu spindintį horizontą
iš atminties, ir tai yra viskas, jokio ilgesio tik
tyvuliuojantys ramybės akivarai
dieviško įkvėpimo, ekstazės, nieko
tik balta ir juoda šnabžda žudikišką savo rožinį
ir aš pripratau
tapau kasdienybės žuvimi
kuriai vis retkeračiais trūksta
oro

Kokius pėdsakus įspaudė tavo kūryboje šeimyninis gyvenimas, motinystė?

Vyrui menininkui šeimoje yra sunku, bet moteriai - dar sunkiau. Dėl daugybės buitinių priežasčių, kurių net neverta vardinti. Turi išsikovoti kiekvieną minutę, kad nepamestum kūrybos gyslos buityje.

Negaliu atsiduoti tik šeimai ir darbui, kurį dirbu, kad pragyventume. Kai nedarai to, kas tau teikia džiaugsmą, kas tau patinka, ką geriausiai moki - tampi labai nelaimingu žmogumi.

Alma, pati įgyjai aukštąjį humanitarinį išsilavinimą ir rašymas yra tavo laimės šaltinis, tačiau dirbi telekomunikacijų bendrovės "TEO LT" taip vadinamo stambaus verslo pardavimų administratore. Kas tave ten nubloškė?

Su darbais man visada "sekėsi". Dirbau atstove ryšiams su visuomene, kalbos tvarkytoja, konsultante, vadybininke. Dabar daug tenka dirbti kompiuteriu ir man neblogai sekasi, bet rudenį ketinu "tą dėžę" palikti, nes jis reikalauja labai daug energijos ir slopina kūrybiškumą.

Ekrano religija - ne man. Virtualia realybe aš persisotinau. Ketinu dirbti literatūros mokytoja mokykloje. Noriu bendrauti su gyvais žmonėmis ir pagaliau skirti visą savo laiką literatūrai.

Jurga PETRONYTĖ