Nelaimė yra gyventi valinskų laikais

Literatūros fronte nieko nauja (raskim narsos perfrazuoti Remarką): praėjus gerai savaitei, kai su pareigomis atsisveikino svarbiausio, didžiausio ir vienintelio Lietuvoje solidaus literatūros žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius Danielius MUŠINSKAS, apie tai nepranešė nei televizijos kanalai, nei svarbiais save laikantys dienraščiai, nei reitingais užsiėmę interneto portalai. Ir patys rašytojai tarsi įsirausę į apkasus, ir gyvenantys įsivaizduojamame pasaulyje, kuo, tiesa, būtų keistoka juos apkaltinti. Bet kartais taip reikėtų, kad jie iškištų galvas iš savo katakombų ir padėtų susivokti, kieno pusėje tiesa ir kur link gali nuvesti kelrodis, ant kurio padėtos valdžios ir pavaldinių akys. Rašytojo D.Mušinsko, Vyriausybės, Jurgio Kunčino ir kitų premijų laureato, paskutinę darbo dieną „Metuose“ neiškenčiau to nepaklaususi.

- Kodėl rašytojai užsiėmę tylos pozicijas?

- Sutinku, kad rašytojų balso negirdėti, tačiau kur jis begali būti? „Metų“ žurnale? „Literatūroje ir mene“? Šie leidiniai egzistuoja tiems, kurie jį žino ir tiems, kurie juose dirba. O gal televizijoje, kur klesti pramoginiai kvaišalai?

- Ir Rašytojų sąjungos suvažiavime, jei neklystu, net nebūta klausimo dėl lietuvių kalbos išsaugojimo ir tik vienas kitas rašytojas išdrįso pasirašyt ją ginančią peticiją, o puolamą Just.Marcinkevičių pirmiausia užsistojo ne kolega, o vidaus reikalų ministras...

- „Metų“ spalio numeryje galite paskaityti knygos apie Just.Marcinkevičių autoriaus Valentino Sventicko esė „Ištrinti“. Vasarą, kai užsakinėjau tą rašinį, jis sakė negalįs prie šios temos prieiti tiesmukai. Jis gana meniškai apžaidžia šią temą ir padaręs saviškas išvadas paskutiniu sakiniu nuspaudžia „delete“ (ištrinti). Vadinasi, ir jo nuomone, nėra prasmės apie tai šnekėti, nes traukinys važiuoja, nes pašnekėjimai nieko, išskyrus pasmerkimą, nežada. Taip yra dėl to, kad šiandien visuomenė iš rašytojo laukia ir tikisi „produkto“ (sąmoningai sakau „produkto“), kuris jai patiktų.

- Vadinasi, pralaimėjimas? Šit ir jūs traukiatės iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų.

- Išeinu, nes dar noriu pabūti, pažiūrėti, kaip atrodo pasaulis, kai nesinešiosi galvoje išsyk trijų storų kaip lagaminų žurnalų. To, kurį dabar darai, kito, kurį suplanavai ir trečio, kuris sukasi galvoje - ar dar turėsi iš ko ir šį padaryt. Aviacijoje yra toks neoficialus terminas „metalo nuovargis“, galintis tapti avarijos kaltininku: nebeatlaikė, subyrėjo... Taip jaučiuosi ir aš. (Juokiasi.)

- Ką veiksite?

- Matyt, laikai jau tokie baisūs, jei daugelis instinktyviai stebisi, kaip aš pragyvensiu, kaip aš būsiu, nes niekas niekur nebeišeina, ir mūsų redakcijoje nuo Antano Ramono iki Ramūno Klimo visi išėjo tiesiai į TEN (na, Dirgėla spėjo išeit į pensiją, nes motiną reikėjo slaugyti)... Šitokia reakcija mane stebina, nes aš kaip tik noriu pereit per miestą kaip laisvas žmogus, o senatvėje kiekgi žmogui reikia: pavalgyt - mažiau, išgert - mažiau, už tą prakeiktą šilumą susimokėti, ir būk laisvas. O reikalingas žmogus esi tiek, kiek esi pats sau reikalingas...

- Kaip jums pavyko išlaikyti tokį profesionalų žurnalo lygį, kai tomis pačiomis sąlygomis kiti kultūros leidiniai laikui bėgant menko ir sumenko tiek forma, tiek turiniu?

- Sutinku su antrąja dalimi, tai labai slegia, tačiau ir „Metų“ žurnalo nereikia išskirti iš tos kultūrinės spaudos, - jo lygiai toks pat likimas, nes rašytojų kūryba yra atsidūrusi nuošalėj. Prastai jautiesi dar ir dėl to: gyvenimą savo degini, o tiek „Metų“, tiek visos kultūrinės spaudos tiražai yra labai maži. Todėl vaikščiosiu laisvėj ir nebeišgyvensiu to asmeniškai.

- Rašysite?

- Save traktuoju kaip profesionalų literatą, - rašytojavau penkiolika metų iki 1990-ųjų, paskui ką parašiau, tai tik vieną kitą atsitiktinį kūrinėlį. Jeigu nebūčiau dirbęs redaktoriumi, gal būčiau likęs rašančiu rašytoju, geresniu ar blogesniu, būčiau dauginęs savo kūrybą, kas kartais man atrodo tikra nelaimė.

- Kodėl?

- Rašytojas rašo ir rašo, ir net tada, kada reikėtų liautis. Tikra laimė, kai rašai ir jauti, kad rašai vis geriau, progresuoji arba išsilaikai aukštam pasiektam lygyje. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad rašytojas ima rašyti drungnus skaitalus. Čia, šitame kambaryje, šitą žurnalą redaguodamas, dirbau su įvairiais rašytojais, neretai iki pat jų gyvenimo galo. Vieno jų, žymaus prozininko, paskutinių atviros didaktikos apsakymų, niekaip nesiryžau spausdinti, sakiau, gerbiamas Jonai, neleisiu šita publikacija jūsų vardo teršti, o jis man - „Jūs nesijaudinkite dėl to...“ Kai 1991-1992 metais pajutau, kad imu kartotis, supratau, kad reikia arba sustot, arba pasikeist, ir sustojau, kaip ir kiti, apsiėmę dirbti literatūrinį darbą „Metuose“: ar Vladas Šimkus, ar tas pats Ramūnas Klimas, ar tas pats Juozas Aputis, kurių kūryba tuo metu arba visai dingo, arba jos gerokai sumažėjo.

- O paskui?

- Kai lioviausi būti rašytoju, tapau tarnu literatūros. Dabar didingą posakį pakartosiu, nes vis dėlto esu ne tas, kuris mato save literatūroje (su tokiais gana dažnai susiduriu), bet tas, kuris literatūrą mato savyje. Jau tada, kai darbavausi „Jaunimo gretose“, užsisakydavau daug literatūrą spausdinančių žurnalų „Novyj mir“, „Inostrannaja literatura“, „Družba narodov“... Man visą laiką dingojosi: skaitysi ir pažinsi egzistencijos paslaptį, suprasi, kas tave išgelbės; skaitysi, ir dvasiškai būsi išganytas.

- Pasitikslinkim: rašytojų ar literatūros tarnas?

- 22 metus buvau vyriausiasis redaktorius ir tiek metų buvau rašytojų ir literatūros tarnas. Stengiausi tai suderinti, nes jei imsi dirbti sau ir savo klanui, tai tokio žurnalo neišleisi, leisi kitokį. Aš ir vadovavausi nuostata, kad šitas žurnalas yra didesnis negu Mušinskas, negu kiti čia dirbantys, ir jei iškyla dilema, paaiškinu, kad atmesti kūrinį reikia dėl to, kad silpnas, bet ne dėl to, kad jis tau nepatinka. Šiuo principu vadovaujantis tenka pabūti ir blogu,- šitas vaidmuo taip pat priduria nuovargio. Tą tarnystę galbūt reikėjo baigti gerokai anksčiau. Tačiau gyvenime nieko nebūna atsitiktinio: jei 10 klasėj nusipirkai „Pergalės“ žurnalą, tai paskui turėsi ketvirtį amžiaus toje „Pergalėje“, kuri persivadins „Metais“, atidirbti. Prisimenu, 1967 metais kelis eilėraščius nusiunčiau į „Moksleivį“ ir lapkričio mėnesį tarp kitų buvo išspausdintas mano eilėraštukas apie žiogų ganymą; paskui atėjo pavasaris, gal koks kovo mėnuo, ir man yra įstrigęs vaizdas, kaip aš gimtuosiuose Telšiuose leidžiuosi nuo spaudos kiosko žemyn ir sutinku paralelinės klasės vaikinuką, kuris apstulbsta pamatęs mano rankoje ką tik nusipirktą „Pergalės“ žurnalą ir sako: tai neturi kur dėti pinigų? Pusė rublio mokiniui tais laikais buvo kone lobis. Teisingai kažkieno pasakyta: saugokis jaunystės svajonių, nes jos išsipildys.

- Dabar ruduo ir vėl einat nešinas „Metų“ žurnalu...

- Išeidamas palieku žurnalą, atspindintį šiandienę lietuvių literatūros būklę, kuri, deja, nėra labai gera.

- Kuo gresia literatūros lauko išretėjimas?

- Vyksta kartų pasikeitimas... Sakyčiau, gyvename tektoninio lūžio situacijoje, kurios stipriausius dūžius pajutome pastaraisiais metais su Sigito Gedos, Jono Strielkūno, Just.Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Bitės Vilimaitės, Romualdo Granausko, Petro Dirgėlos ir kitų žymių vyresnės kartos rašytojų netektimis. Reikia laiko, kol vėl susidarys iškilių literatūros asmenybių tankis. Žinoma, literatūrai skaudus toks išretėjimas, ypač tai junti būdamas redaktoriumi, nes esi priverstas skaityti ir tokius tekstus, kurių šiaip neskaitytum. Išretėjusiame literatūros lauke negyvų knygų - šimtai, o tiktai vienetai tokių, kuriose tvinksi tikra gyvybė.

- Vėlekos grįžtu prie savo: betgi ne dėl to rašytojų kūryba, anot jūsų, atsidūrus nuošalėj?

- Ir žurnalistų kaltė, kad visuomenė ištisus dešimtmečius orientuojama į pramogas, kad jai norisi lengvo pasiskaitymo. Gerai, jeigu tai aukšto lygio pasiskaitymai kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, bet literatūra, kuri orientuota į egzistenciją, kur yra tarsi išplėšiama iš sielos gelmių, yra nuošalėje. Nelaimė yra gyventi laikais, kai pirmaisiais smuikais groja įvairūs valinskai, „dviratininkai“, kiti į juos panašūs šou darytojai, ir jų paradui galo nematyti.

Kita vertus, gal jie neišvengiami, nes gyvenime, kur daugumai kasdien tenka kautis dėl duonos kąsnio, žmonės pajėgūs tik „dvyračio žinioms“... Tau gali atkirsti: tu nežiūrėk. Bet kalbame juk apie tautos mentalitetą, visuomenės poreikio išugdymą ne kompleksui tauškalų, nesąmonių, „svogūnų“...

-...kurių atsiimti ėjo prezidentai...

- Būtent. Nenoriu nurodinėti, kokius kūrinius reikia skaityti, tačiau tik tikroje literatūroje tauta ir visuomenė gali rasti tai, kas yra gyvenime svarbiausia. Juk, galima sakyti, ji pati, būdama nelaisvėje, troško, kad kas nors įvardintų, sakytų jai tiesas meniniu vaizdu, padėtų jai išgyventi... Geri rašytojai sakydavo esminius dalykus bet kokiais laikais.

- O kam dabar galvoj esminiai dalykai?

- Tačiau kaip žmonės, nekeldami esminių klausimų, nugyvens gyvenimą? Nelaimingą gyvenimą jie nugyvens, besiskųsdami, kad tuščia aplink ir viduje... Įsivaizduokit, eis metai ir jie žiūrės tas plokščias laideles, palengvintus koncertėlius, augs nauja karta ir jai ims rodytis, kad siekiamybė tėra aukšto lygio skaitalas ir kad į jį reikia lygiuotis einant lenkčių su jo autorium... Ačiū Dievui, pranašystės dažniausiai neišsipildo, pasaulis tebėra nenuspėjamas net savaitę į priekį, ką jau kalbėti apie dešimtmečius; gal nutiks taip, kad šiandien nežinomos tautos gyvenimo peripetijos privers rašytojus rašyti ne tik laisvalaikio skaitiniams...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“