"Nekirskime galvos vištai, sudėjusiai aukso kiaušinį"

Dirbote su plejada garsių Lietuvos architektų, kai kurie jų yra pelnę tokį pat apdovanojimą. Kaip jautėtės šioje draugijoje, kas siejo?

Tai mano kartos architektai - broliai Algirdas ir Vytautas Nasvyčiai, Algis Sprindys, šviesaus atminimo klaipėdietis Gytis Tiškus, Alfredas Paulauskas. Man teko studijuoti Dailės institute dar Stalino laikais, kai namus reikėjo statyti būtinai su kolonėlėmis, papuošimais pseudograikiško stiliaus, ir tai buvo klaiku. Naujasis komunistų partijos lyderis Nikita Chruščiovas pasakė, kad velniam to reikia, ir bibliotekose atidarė užsienio literatūros skyrius, pradėjome projektuoti taip, kaip prieš karą projektuota Lietuvoje ir Europoje. Visi mano mokytojai buvo vokiečių Bauhauzo mokyklos ugdytiniai, turėjusieji tokio lygio mokytojus architektus kaip Le Korbiuzjė, Valteris Gropijus, Liudvikas Myz van der Roė. Su kolegomis sekmadieniais vaikščiodavome po miestą žiūrėdami, kas ką gero ar pašiepiamo padarė, diskutuodavome. Aš dirbau Projektavimo institute, ir projektus privalėjome suderinti su taryba, ir ginčydavomės iki drebėjimo, ir nebijojome vienas kitą kritikuoti. Tik pasibaigia ginčai - prie kavos šnekamės kaip normalūs žmonės.

Aš anuomet projektavau Maskvoje Lietuvos atstovybę, kur dabar ambasada, o Algis Nasvytis - Aukščiausiąją Tarybą, kur dabar Seimas, ir žiauri abipusė kritika nebuvo kerštas, bet nuostabus bendravimas, bendra kūrybinio kraujo apytaka. Liaupsinami darbai netampa geresni.

PARKAS. Ilgamečio Palangos vyriausiojo architekto mokinė projektavo skulptūrų parką, kuriame visos skulptūros yra iš Lietuvos dailės muziejaus fondų.

Jūs pats uždavėte klausimą: ar architektūra yra menas...

Ir dar daugiau. Aš Palangoje bendravau su prakilniais kultūros žmonėmis: dailininkais Broniumi ir Brone Uogintais, rašytoju Sirijos Gira, poetais Justinu Marcinkevičiumi, Eugenijumi Matuzevičiumi, Albinu Žukausku, aktore Dalia Melėnaite, literatūros profesoriumi Leonu Gudaičiu. Vieno pokylio metu, kurį, beje, savo romane "Kanarėlės" aprašė Sirijos Gira, gerokai nusitašęs režisierius Juozas Miltinis užstalėje surengė autentišką spektaklį, ir visą vakarą pasakojo apie anglų kalba perskaitytus Platono raštus. Jis bedė į mane pirštu: "Tai tu Palangą gadini?" Atsakiau: "Taip, aš, bet tais laikais, kai gyveno Platonas, visų 7 menų motina buvo architektūra." Įdomu tai, kad į visų pasakymus replikuodavęs maestro man neatsikirto.

Kodėl architektai vadinami karaliais be karūnų? Ar juos pančiojo draudimai, derinimai, turėjote mažai kūrybinės autonomijos?

Mes visada priklausomi nuo užsakovo, ir tarybiniais laikais tai buvo valstybė. Iš pradžių, tik po karo iškepti valdininkai, partizanai-"frontovikai", vedę ruskeles ar žydaites, vaizdavo visažinius, bandė mokyti. Bet vėliau, Lietuvos tarybinės respublikos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus išaugino politinius kadrus, kurie buvo tik su aukštuoju išsilavinimu. Kai dar svarsčiau, ar verta man, turinčiam 20 metų kūrybinį darbo stažą, važiuoti iš sostinės į Palangą, pokalbiui pakvietė Klaipėdos komunistų partijos pirmasis sekretorius Gureckas, kurį vadino Jonu Žiauriuoju. Pasakojau savo biografiją, ką esu padaręs, neslėpdamas, kad mano tėvas - buvęs politinis kalinys, ir kad esu nepartrinis. Pritrenkė jo atsakymas: "Man geriau geras nepartinis, negu blogas partinis."

Kaip Palanga augo jūsų akyse, ką nuveikėte?

Nieko, tik sugadinau. Vienas jaunas architektas arogantiškai pasakė:"Tie, kas kūrė Palangos miesto generalinį planą, turi atsiprašyti tautos." Aš neatsiprašysiu.

Į Palangą atvykau 1977 metų sausį, ir po 2 savaičių Klaipėdos vyriausiasis architektas, talentingasis Stasys Prikockis, suprojektavęs garsųjį Šeduvos malūną su jame veikiančiu restoranu, man pasakė: "Tu niekada iki šiol nedirbai biurokratinio darbo. Žinok, svarbiausia - laikykis generalinio plano." Jo patarimo išklausiau, ir esame draugai iki šiol.

Generalinį, dabar vadinamą bendruoju, planą rengia didelis žmonių kolektyvas: architektai, kraštovaizdžio architektai, komunalininkai, tarsporto specialistai, 20 metų į priekį numatydami gaires, kaip turi vystytis miestas. Matydami, kur bus oro uostas, geležinkelis, keliai, krautuvės, mokyklos, gyvenamieji rajonai. Miestas auga kaip žmonės, kaip medžiai, jo pastatai tarsi priglunda prie jo gyventojų kaip moters drabužiai, dera kaip skrybėlaitė, rankinė ir papuošalai.

Kokius savo sukurtus projektus pats branginate?

Bažnyčia Kūlupėnuose - paskutinysis darbas. Netoliese - Valančiaus gimtinė Nasrėnai, kuriems suprojektavau senelių namus. Teko bendrauti su šviesaus atminimo Žemaitijos vyskupu Antanu Vaičiumi, ir kai susėdome prie vieno stalo, užkandžiavome, ir ne tik, pasakiau: "Jūsų Ekscelencija, aš tarybinis architektas, nors save laikau smetonišku žmogumi. Leiskite man suprojektuoti bent koplyčią - neimsiu nė cento, reikia Dievo kaip nors atsiprašyti už griekus." Jis sako: "Statyk bažnyčią." Kaimo žmonės norėjo paprastos, mažytės, su balkonais, vitražais, o kad jau žodis "kūlis", nuo kurio kilęs Kūlupėnų vardas, reiškia "akmuo", frontoną ir apdailą padariau iš akmens. Jie norėjo, kad varpinė būtų atskirai, bet kad neatrodytų našlaitė, sujungiau ją su bažnyčia arkada.

Kol man leido mokytis architektūros dėl netinkamos biografijos, teko mokytojauti kaimo pradinėje mokykloje, vėliau, kai jau buvau Vilniaus dailės instituto studentas - penkerius metus dėsčiaus braižybą sostinės Vienuolio mokykloje. Per visus tuos metus mano vestos braižybos pamokos pereidavo į architektūros pagrindų mokymą, ir iš mano mokinių 16 tapo architektais, ir ne bet kokiais, tai - Gediminas Baravykas, Adas Katilius ir Linas Katinas, vėliau išgarsėjęs kaip tapytojas... Nustebsite, bet itin pedantiškai ir gražiai braižydavo mano buvusi mokinė, dabar - garsi solistė Giedrė Kaukaitė.

PAPRASTUMAS. Maža Kūlūpėnų bažnyčia tapo jaukia susibūrimo vieta kaimo bendruomenei.

Vėliau jums pasiūlė projektuoti mokyklas.

Jos man išėjo kiek kitokios, nei kitų architektų. Tada buvo paskelbtas tarptautinis konkursas Maskvos gyvenamojo rajono projektui, dalyvavo 8 respublikų ir 7 užsienio valstybių projektavimo institutų darbuotojai. Tuo metu iš Australijos grįžo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, jį paskyrė mūsų instituto Kauno filialo vyriausiuoju architektu. Porą savaičių jis vaikščiojo po mūsų, 12 jaunų architektų, kambarį, žiūrinėdavo, taisydavo ir daug pasakodavo. Prisegiau tuščią vatmano lapą, bet jis nieko nebraižė, neeskizavo, tik pasakė: "Kai pradedi, neskubėk projektuoti: pirma surask idėją, paskui - kompoziciją, ir tik tada projektuok." Jo pamokymu vadovavausi.

Žinau, kas yra mokykla, ir kad jos erdves reikia suskaidyti. Mažiukai pasyvūs, reikia skatinti iniciatyvą, nuo 5-7 klasių - pats baisiausias amžius, vaikai galvoja, kad viską išmano, chuliganai, o vyriausieji bręsta. Tai padariau atskirus korpusus ir po atskirą kiemą, kad neskriaustų mažesnių. Rusų laikais mokyklos buvo 4 aukštų, sėdėjo mokiniai kaip kolonijoje. Padariau dviejų aukštų mokyklą, kad per pertrauką jie išbėgtų į kiemą pakvėpuoti, sunku buvo, bet pramušiau šį sumanymą. Mažiukų korpuse spalvos buvo aktyvesnės, vidutiniokų - ramios žalsvos. Pirmąją mokyklą suprojektavau Elektrėnams. Paskui pakliuvau žurnalistams ant liežuvio ir plunksnos, mano projektų nuotraukos pateko į lenkų ir anglų žurnalus. Reklama padarė savo, gavau apdovanojimą, TSRS ministrų tarybos premiją.

Ar, jūsų akimis, Jono Basanavičiaus alėja neatrodo "glamūras", "Disneilendas"? Turiu galvoje pastatus prie jos.

Tos gatvės projektą aš dirigavau. Konkurse dalyvavo 6 kolektyvai, projektą laimėjo organizacija "Vilniaus planas", viena jos architektė projektavo sostinės Sereikiškių parką. Mano tikslas buvo padaryti pėsčiųjų alėją be bortelių, lygią, kad užsimiršę ir užkliuvę žmonės negriūtų. Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė skyrė 14 mln. litų. Spalvinė danga yra pastelinių, smėlio spalvų, kad primintų, jog tai kelias prie jūros. Pasiūlėme keraminę dangą, ir jau 9 metai gatvės remontuoti nereikia, o vėliau darytą Vilniaus Gedimino prospekto dangą iš kiniško granito jau reikia lopyti.

Jūs teisi: kas už alėjos ribų - privati nuosavybė, ir pastatų stilių diktavo verslininkai pagal savo skonį. Alėjoje stovi du mano projektuoti būstai - "Monikos" kavinė ir rusiškų patiekalų restoranas.

Kai tik atvykau į Palangą, stebėdavau rudenį užeidavusias labai stiprias vėtras, kurios išlauždavo po 8 medžius, ir alėja atrodė tartum seno žmogaus iškritę dantys. Kadaise, pokario metais, Vytauto gatvėje per Ronžės upelę driekėsi tiltas, kurį architektas Arvydas Paulauskas padarė naują, kad nebūtų duobės, pakėlė jį ir apie metrą pakėlė Basanavičiaus gatvės pastatus. Pavyzdys tas pastatas, kurio 3 laipteliai kilo į viršų, dabar jie veda 7 metrai žemyn.

Dabar pasaulio architektūros korifėjai teigia, jog nuolatinės modernumo paieškos, primenančios apsėdimą, jau virto monotonija, kartojimusi, mėgdžiojimu ir nuoboduliu.

Kas yra modernu? Jei pažiūrėtume į istoriją, architektūros stiliai formavosi šimtmečiais: kaip antikiniai - dorėnų, jonėnų, graikų, taip ir renesansas, barokas, gotika gimė ne iš karto. Pirmosios gotikinės bažnyčios per kelis šimtmečius tobulėjo. Taip ir didieji dailės meistrai Rafaelis, Diureris, neatsirado tuščioje vietoje. Pikčiausia, kad jaunieji architektai neprojektuoja - kompiuteryje surenka ir suklijuoja vertikalias, horizontalias detales, jiems baisiai patinka stikliniai namai. Šie tinka prekybos centrams, sporto halei, bet bažnyčią tokią statyt neišeina. Klaipėdoje naujosios bažnyčios byloja apie didybės maniją. Laikinumas tinka, jeigu statai penkeriems metams, bet ne amžiams.

Palangos "Žilvino" poilsio namus 1967 metais projektavo Algimantas Lėckas - tokių Lietuvoje nėra. Jie stovi tarp medžių ant trijų pakopų narelių, ir einant gatve pro medžius jų nesimato. Tas namas pakeltas Le Korbiuzjė principu. Devynaukščius poilsio namus "Neringa" daugelis keikė kaip svetimkūnį, išties generaliniame miesto plane buvo numatyti ne didesni kaip 4 aukštų namai. Teko daugeliui svečių, Amerikos lietuvių, memelenderių nuo jo stogo aprodyti miestą. Jie sakė: "Tai kur tas miestas? Matyti tik medžiai." Ir nuo jūros kranto matosi tik bažnyčia. Bet visi sakė: "Tokį turtą turite, nesuniokokite."

Pasaulyje dabar daug stato dangoraižių, bet miestų gyventojai bėga į priemiesčius. Galvoju, kas sukūrė Palangą - jūra ir kopos. Kuršių nerija - išimtis, draustinis, muziejus, trapus daiktas, kurį galime sudaužyti kaip šventą porcelianą. Mes turime 92 kilometrus 660 metrų pajūrio nuo Latvijos sienos iki Karaliaučiaus, 50 kilometrų nerijos. Turime Klaipėdos uostą, Būtingės terminalą, o jūros kranto poilsiui turime apie 25 kilometrus. Man sako: o kaip Ispanijoje pakrantėje auga namai. Taigi ten jūros krantas driekiasi 5 tūkst. kilometrų, Italijoje - 7,5 tūkst.

Iš ko gyvena palangiškiai? Ne iš žemės ūkio, net ne iš žvejybos, o iš polisiautojų. Tai kam pjauti vištą, kuri deda auksinius kiaušinius? Architekto Arvydo Paulausko Palangos vizija buvo miestas-parkas, paplūdimyje kuriantis pastatų salynams išsaugoti žalius miško plotus. Viena jauna kolegė sako: "Kam medžiai, jeigu yra jūra?" Tai kam vyrai, jeigu yra moterys?

Ką veikiate dabar?

Toli vaikščioti nebegaliu, maudytis irgi, nes man tai - plaukymas, o jei plaukti per sunku, tūpčioti - ne man. Kol neapakau, skaitau daug istorinių knygų apie XIX-XX amžių patriotų kartą, kūrusią Lietuvą, o mes dabar daugiau griauname...