"Neamžinas net dievų pasaulis"

Į dienos šviesą ištraukiami vis nauji pagoniški lietuvių dievai. Išgirdau apie Mėnulio deivę Lela Menelia, saugančią naktį ir matuojančią laiką.

1835 metų Teodoro Narbuto raštuose "Lietuvos istorija" yra daug sufalsifikuotų dievybių, ir viena jų yra Lela Menelia. Taip vadino deivę Laimą. Visi romantikai, ir Simonas Daukantas, turėjo šventą ir kilnų tikslą - parodyti, kad mūsų mitologija labai turtinga. Jeigu kokios dievybės nerado, nesibodėdami ją sukūrė pagal antikinį pavyzdį. T. Narbutas iškasė tokių vilkduobių, į kurias įpuola nepatyręs skaitovas. Internete išrandama nauja dievų veislė. Narbutas teigia, kad rėmėsi kokia kronika, rankraščiu, bet visas jo palikimas yra dingęs po jo mirties.

Tai klastotojai nusipelnė pasmerkimo?

Jie praturtino mitologiją. XIX a. pradžioje Europoje imta domėtis praeitimi, istorija, herojų paieška, atgijo antikiniai mitai. Jaunystėje aš į Narbutą žiūrėjau kritiškai, kam reikėjo kurti šitų blėnių, bet aiškėja pozityvusis pradas, nes jo sukurti dievai ir deivės turėjo pakankamai rimtą kontekstą. Dėl deivės Mildos daugybė iečių sulaužyta, ir mane kviečia paskaitų skaityti, inicijuoju šventę netoli Sedos, kur yra piliakalnis ir išlikęs deivės Mildos slėnis. Sutvarkėme šaltinį ir taką, svajojame ir stabą pastatyti. Tai tam tikra kūryba. Kažkas tvyrojo ore, tik mes daugelio dalykų nespėjome užfiksuoti.

Dievai keičia savo pavidalus, funkcijas, kai nebedieviška tampa jų kuruojama veikla. XIII amžiuje minimas Televelis, greičiausiai tai rašybos klaida, ir jis yra Kalvelis, nukalęs ir užmetęs ant dangaus skliauto saulę. Kūrėjas, dovanojęs mums šviesulius, buvo reikšmingas tuo metu, kai žmonija pradėjo išgauti metalą. Bet kai visi sužinojo, kaip išgauti ir apdirbti metalą, Kalvelis virto tik dievų pasiuntiniu.

Iš šimtų dievybių kurios yra tikros?

Pagonybė iš kitų religijų išsiskiria, kad yra panteizmas - daug dievų ir deivių. XIII amžiuje rašytiniuose šaltiniuose paminėti trys dievai - Perkūnas, Patulas ir Patrimpas. Valstybę kurti tuo metu buvo įmanoma tik religiniu pagrindu. Išleidžiamas teisynas iš trylikos punktų, kur numatyta vidaus ir užsienio politika: jeigu kiti garbins mūsų dievus, ir mes juos gerbsim, jeigu ne - juos deginsime ugnimi ir daužysime kuokomis. Net šeimos santykiai buvo persmelkti religine dvasia. Dėl to buvo toks vieningumas ir Herkaus Manto sukilimo metu, net ir tragiškas prūsų tautos likimas, mano galva, didžia dalimi galėjo būti nulemtas religijos. Vienas pirmųjų teisyne paminėtų punktų sako, kad niekas neturi teisės į kraštą įvesti kitą dievą. Ir kitas: po mirties mes džiaugsimės, turėsime daug maisto, šiltų drabužių, visko būsim pertekę. XVI a., kai Lietuvoje jau buvo žemaičiai apkrikštyti, nebėra centrinių šventviečių, viešų švenčių, aukojimų ir ritualų. Religija persikelia į kiemą, uždarą mažą bendruomenę, čia atliekamos apeigos, todėl atsiranda krūvos dievų. Randame bent dešimt ugnies, keturias - kiaulių, tris - avių dievybes.

Kaip ir žemaičių tarmės; kas penkiolika kilometrų - vis skirtingos.

Neužmirškime, kad kai kurie dievai galėjo būti paminėti kaip eufemizmai, slapyvardžiai, nes juos užrašinėjo kitą religiją išpažįstantys, kalbos nemokėję svetimtaučiai. Jie galėjo būti sąmoningai apgaunami, pasakant bet kokį žodį, kurį J. Lasickis įdėjo į savo veikalą. Taip atsirado dievas Hauri rari, Gondu ir Pizius.

Moteriškos dievybės neskubėjo rastis.

Prūsiškame panteone nuo XVI a. pradžios minimi Kurkas, Patrimpas, Matrimpas, Patulas. 1530 metų Sūduvių knygelėje išvardinta 14 prūsų dievų - nuo Ūkopirmo, gyvenančio debesyse, iki mitinių personažų žeminukų.

Moteriškos dievybės atsiranda tik XVI a. pabaigoje. Pretorijaus veikale "Prūsijos įdomybės" randame Laimą, Giltinę, Magylą ir laumes. Yra išlikusios šešios Medeinos ar Kiškių dievo šventvietės.

Iki krikščionybės įvedimo turėjome tik vyriškus dievus. Nors Gimbutienė laikėsi kitokios pozicijos, esą Europoje buvo laikotarpis, kai dominavo tik moteriškos dievybės, jos versiją griauna pastarieji archeologiniai atradimai. Rasta moteriško pavidalo amuletų iš gintaro, molio, kaulo. Amulete pabrėžti sėdmenys, krūtys, pilvas, tai yra motinos gimdyvės, galbūt ir deivės, suteikiančios gyvybę, požymiai. Bet vyriškų amuletų daugiau.

Išeitų, pagoniai negerbė moterų?

Ne, gink Dieve. Bet vis tik tautų kraustymosi, nulatinių karų metu vyro jėga, jo galia vertė laikytis nuostatos "kaip danguje, taip ir ant žemės". Ne lytis svarbi, o tam tikro socialinio sluoksnio atstovavimas: Perkūnas - karių, Patrimpas - žemdirbių, Patulas - žynių.

Baltų pagonių dievai nebuvo susituokę, kaip Dzeusas su Hera?

Religijotyrininkas G. Beresnevičius yra rašęs, kad baltų dievai - bemoteriai, paskui bandė kai kuriuos sukergti, neva Perkūnas buvo su Žemyna arba su Laima. Bet Perkūnas paliudytas labai seniai, o tos deivės - daug vėliau.

Negi lietuvė, norėjusi prigimdyti karių savo genčiai, meldėsi dievui vyrui?

Pretorijus aiškiai sakė, jog deivė Laima - gimdyvių, šeimos globėja. Moteriškoms dievybėms Žvorūnai ir Žemynai priklausė ekonominės sferos. Bet tai aukštuomenės panteonas: paprastam ubagui nebuvo leista nušauti miške žvėries, tad ir Žvorūnai neaukojo. Šventaragio legenda byloja, kad po mirties jį sudeginus tam tikroje vietoje, nuo tol visi kilmingieji, kunigaikčiai ten deginami. Įkuriamas religinis centras, o prastuomenė kuria savus; visa Lietuva nubarstyta šventvietėmis.

Ir šiandien mes galėtume kliautis pagoniškais dievais, užuot leidę psichiką siaubti ekstrasensams. Juk vis dar keikiamės: po perkūnais, rupūže, žalty.

Man įstrigo Jurgos Ivanauskaitės pasakymas, jog lietuviai yra Velykų arba sekmadienių katalikai. Mūsų ikikrikščioniška religija padengta labai nestoru sluoksneliu. Nei jos atsikratėme, netapome ir rimtais krikščioniais, nes pritrūko laiko. Sutikime, kad krikščionybė išgyvena ne pačius geriausius laikus, tam tikra vertybių ir asmenybių krizė yra ištikusi Bažnyčią. Išsilavinęs XXI amžiaus žmogus negauna, ko tikisi, jei mato, kad kunigas už jį yra silpnesnis. Atsiranda tuščia niša, religinė abstinencija. Žmonės buriasi į įvairias sektas, brolijas.

Žemaitis į savo sodybą prisitempia akmenų, savo kūnu gina kertamą medį. Giliai mumyse glūdi gamtos religija?

Filosofas, žiūrėdamas į saulėlydį, sakė: "Keista, kad žmonės dievo ieško seminarijoje." Esame tampriai suaugę su gamta, ir mūsų gyslomis sruvena senasis tikėjimas. Medis, akmuo sietini su dieviškomis galiomis. Vieni statė stabus ir jiems aukojo, o kiti meldėsi laukuose, miškuose, ir stabų nestatė. Prūsai turėjo romuvą, mes dabartinės arkikatedros vietoje - Perkūno šventyklą su stabais. Dieviškos galios įsikurdavo į bet kurį objektą, kuriam atlikdavo apeigas - ąžuole, akmeny, gyvulio kaukolėje. Jėzuitai XVI a. rašė: "Nukrapštė nuo adverijų(durų staktų) gyvulių kaulus, vaitojo žemaičiai, kad dievus žudo." Ožio, arklio, ar jaučio kaukolės keltos kaip sodybos apsauga nuo pikto. Žalčiai taip pat tarnavo kaip mediumai tarp dievo ir žmogaus. Prūsų šaltinyje rašoma, jog į karą eidami, sustoję prie ežero, prūsai pamatė plaukiantį žaltį, ir sakė: "Mūsų dievas Patrimpas su mumis, tai yra geras ženklas, ir mes tą žygį laimėsime." Pretorijus aprašė, kaip vaidila atrenka, pašventina medį, į kurį įsikelia dievas. Prie jo pasninkaujama ilgą laiką, ir klausoma, ar pasigirs murmesys iš medžio, jei ne, jis vilgomas krauju, nepadeda - ir vaiko krauju.

Ar pagonių dievai numirdavo ir prisikeldavo?

Ši idėja yra visose religijose, kiek jų buvo žmonijos istorijoje. Egipte dievas Ozyris miršta ir prisikelia kasmet, ir švenčiama, kai išsikala pirmieji ryžių daigai. Hadas pagrobia Persefonę, ir užeina sausra, išleidžia pas motiną Demetrą pasisvečiuoti - vėl pasaulis atgyja. Tai, kad Kristus prisikelia, yra "nusirašyta". Mūsų kalendorinės šventės sutapo su krikščionišku kalendoriumi. Prieš išeidami į laukus arti, prašė gero derliaus, meldėsi Pergrubijui ir Svaikstikui, Pilvytei, Perkūnui. Dievai turi būti jauni, ir prisikelia per gamtą, jie nemiršta ir nėra nužudomi.