Naujieji metai - nauji sugrįžimai

Guoda Gedvilaitė rengia staigmeną

Viena talentingiausių Lietuvos pianisčių Guoda Gedvilaitė jau daugiau kaip penkiolika metų gyvena Frankfurte prie Maino (Vokietija). Į šį didmiestį ją atvedė muzikos mokslai - juos baigusi, ji dėsto Frankfurto muzikos akademijoje ir daug koncertuoja po šalį ir svetur, bet didžiausią palaimą jaučia tada, kai sėda prie savo senutėlio fortepijono gimtuosiuose Druskininkuose, kuriuose ir sutiko šias Kalėdas. O sutiko su savo tėvais, vyru Henriku, taip pat muzikantu, ir beveik ketverių metų sūneliu Aurelijumi.

Mums pasisekė netikėtai jaunąją muzikų šeimynėlę sutikti besižvalgančią po Vilnių, kuris Guodai - vienas iš pačių gražiausių Europos miestų. Lietuvos sostinė žavi ir jos vyrą vokietį, taip pat muzikantą Henriką Goehlę. Atvykę į Lietuvą, viešnagei Vilniuje jiedu paprastai skiria kelias dienas ir net tada, kai pianistei čia nėra koncertų. "O kaipgi kitaip? Juk čia taip smagu pasivaikščioti, susitikti studijų draugų, pasigėrėti šventinėmis puošmenomis, kurios ypač žavi mūsų sūnų", - prisipažįsta Guoda.

Likimas lietuvaitei pianistei lėmė rasti savo antrąją puselę Vokietijoje, Henrikas studijavo džiazo skyriuje gitarą, grojo džiazo ansamblyje. Tad Guodai, kuri yra paskyrusi save klasikinei muzikai, pastaruoju metu teko klausytis nemažai džiazo. Jis suteikė jai naujų impulsų kiek laisviau interpretuoti V.A.Mocarto, M.Ravelio, F.Šopeno, S.Rachmaninovo ir kitų garsių autorių muziką. Taip gruodį atsirado jos nauja kompaktinė plokštelė "Improvisations in C", kuri yra vienas iš reikšmingiausių pianistės šių metų darbų.

Už tuos džiazo vėjus Guoda pirmiausia, žinoma, dėkinga savo vyrui, kuris paakino ją klausytis daug ir gerų to muzikos žanro atlikėjų. Kitais metais G.Gedvilaitė savo koncertuose ketina nustebinti publiką naujomis bei neįprastomis programomis. Ji koncertuos ir Vilniuje, ir Klaipėdoje bei kitose pajūrio vietose, ir, žinoma, gimtuosiuose ruskininkuose. Ten Guoda gimė ir gyveno, ir dabar pas tėvus dažnai atvažiuoja. "Ten publika, kurią aš myliu, ko gero, labiausiai, kuriai nebijau pagroti naujų kūrinių pirmą kartą, eksperimentuoti. Dažniausiai groju miesto muziejuje, kuriame stovi mano fortepijonas". Guodai iš tiesų pasisekė, nes jos tėtis yra nepailstantis kurorto kultūros renginių organizatorius.

"Man smagu ir malonu groti mažesniuose Lietuvos mietuose ir miesteliuose, kuriuose ne taip dažnai apsilanko žymesni atlikėjai. Matytumėte, kaip ten žmonės klausosi... Vilniaus publika yra, galima sakyti, persisotinusi geros muzikos, o būna, kad žmonės, besiklausydami mano grojimo ir ašarą nubraukia", - pasakoja pianistė.

Guodos gyvenimas - ne vien tik muzika. Ji ne tik pati groja, kuria kasdien po 5 valandas, be to, dar moko fortepijono paslapčių studentus. O kur dar namai. Ji maksimalistė, jeigu ką siekia padaryti, tai kiek įmanoma geriau. Tad, pasak jos, ji beveik ideali žmona, neklaužados Aurelijaus mama, stengiasi būti tėvams ir uošviams paklusni dukra ir marti. Per šias Kalėdas savaitę ji leido sau atsipūsti, pailsėti gimtinėje, kurioje, kaip prisipažįsta, pasisemia energijos ir stiprybės iki kito sugrįžimo. Nuo pat sausio 1 dienos ji jau susiplanavusi darbus. Tad, 2012 metus sutikusi Frankfurte, jau pirmąją savaitę pradeda savo naują muzikinį maratoną su keliomis stotelėmis, tai yra koncertais ir kompaktinės plokštelės pristatymu Lietuvoje. "Ryšys su Lietuva niekada nenutrūks. Dalyti save dviem šalims - mano likimas, o aš savo esybe esu energingas žmogus ir man vienoje vietoje paprastai yra sunku nusėdėti", - šypsosi pianistė, kuri yra nutiesusi draugystės ir bendradarbiavimo tiltą tarp Druskininkų ir vieno Vokietijos kurorto.

---

Ko Guoda linki Lietuvos žmonėms? "Jokių horoskopų su pranašystėmis neskaitau ir nežinau, ką pranašauja žvaigždės. Jomis nereikėtų pasikliauti, nes kiekvienas iš mūsų turime vadovautis tik savo idėjomis, sumanymais ir darbais. Tad palinkėčiau visiems tobulėti kiekvieną dieną, būti geriems, draugiškiems, mylėti vienam kitą, dažniau šypsotis. Linkiu prasmingais darbais gražinti savo namus, savo šalį".

Likimas viską pakoreguoja pats

Tuo įsitikinęs 23-ejų akordeono virtuozas Martynas Levickis, kuris paskutinius metus mokosi Londono karališkoje muzikos akademijoje. Kalėdas jis šventė Lietuvoje su mama, teta, artimaisiais. "Buvo labai ramios, jaukios ir nuoširdžios Kalėdos. Reta tokių", - džiaugėsi vaikinas, sužavėjęs savo talentu publiką Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur.

M.Levickis gruodžio antroje pusėje surengė koncertinį turą po didžiuosius Lietuvos miestus. Jį baigė Šiauliuose, kuriuose ir prasidėjo jo muzikinė karjera. Martyno pasirodymai - ne vien virtuoziškai atliekama muzika, tai pasirodymas, kupinas emocijų, kontrastingų nuotaikų, įvaizdžių. "Kartais galima pamanyti, kad daugiau dėmesio teikiu išraiškai negu muzikai, bet taip nėra", - šypsosi atlikėjas. Aura, kurią spinduliuoja jo pasirodymai, iš tiesų ypatinga.

Jaunojo akordeonisto gerbėjams, kurių iš tiesų gali pavydėti garbūs klasikos atlikėjai, maga sužinoti, koks gi tas charizmatiškasis Martynas? Ar labai užrietė nosį, kai jam atiteko praėjusių metų Lietuvos talentų šou laurai?

Sėkmė vaikiną, baigusį Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokyklą, lydi, galima sakyti, ištikimai. Daug kas jį vadina laimės kūdikiu, tačiau pats Martynas taip nemano, nes, anot jo, ne viskas priklauso tik nuo jo gerų norų. "Kartais atrodo, kad mano poelgiai neturi jokios įtakos sėkmei. Likimas, manau, pats viską pakoreguoja, - kalba jis. - Stengiuosi gyventi taip, kad netektų apgailestauti. Bet juk tai neįmanoma. Visi mes turime tų juodų dėmelių savo sąžinėje, dėl ko nesijaučiame ramūs ir gailimės".

Po sėkmingo koncertinio turo, kurį surengė jo paties įkurtas edukacinis meno centras "accoAkademija", vienas litas nuo kiekvieno parduoto bilieto buvo paaukotas televizijos rengiamai "Išsipildymo akcijai". Tai vaikinui paglosto širdį. "Vis šiokia tokia parama vargšams vaikams", - sako Martynas prieš išvykdamas sutikti Naujųjų toli nuo Lietuvos, bet ne Londone, kaip pats prisipažino. O kur konkrečiai - nelinkęs atskleisti. Tik prasitarė, kad toji vieta - pagaliau išsipildžiusi sena jo svajonė.

Ko, Martyno nuomone, stinga, kad Lietuvos talentai nenutekėtų svetur visam laikui? "Lietuvoje, mano nuomone, nėra gilių meno tradicijų, meno, kuris nebuvo naudojamas kaip liaudies valdymo įrankis. Mūsų šalis neturi gerai išvystyto meninio variklio ir, liūdna tai sakyti, bet esame sustingę. Kita vertus, meno poreikis yra. Savo koncertuose susitinku su žmonėmis, kurie dega noru klausyti tikro garso muzikos, eiti į parodas, spektaklius. Ar visi jaučiame tą poreikį? Žinoma - ne. Ir čia ne vien Lietuvos problema. Tai yra natūralu. Nuo pat senovės Graikijos laikų buvo sluoksniai, kurie mėgavosi menu, ir buvo sluoksniai, neturintys teisių gėrėtis juo. Panašiai ir dabar. Lietuva yra maža šalis, todėl reikia gerbti ir saugoti kiekvieną jos pilietį, norintį meno. Kadangi jų yra mažai, meno rinkos inercija yra lėta ir nesulaukia investicijų visomis prasmėmis. Ir Lietuvai, ir visam pasauliui apskritai trūksta suvokimo, kad menas ir kultūra yra svarbu, net jei tai ir nenaudojama kaip tautos valdymo įrankis. Menas yra žmogaus sielai, jo vidiniam pasauliui".

2012 metų išvakarėse jaunasis muzikas nusiteikęs filosofiškai: "Linkiu nesvajoti ir nelaukti, kad šie metai būtų kuo nors išskirtiniai, geresni, o juolab geriausi. Eikime savo keliu, saugokim ir vertinkim jį, mylėkim ir džiaukimės savo artimaisiais, nebūkime rūstūs gatvėje sutiktiems nepažįstamiems. Eikime tuo savo keliu nesitikėdami pasiekti svajonių miesto, tiesiog keliaukime su šypsena ir tikėjimu, gėrėdamiesi šia akimirka". O sau Martynas linki, kad dienos šviesą greičiau išvystų jo įgrota kompaktinė plokštelė.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"