Muzika, kurioje girdisi dramblių trepsėjimas

"Spektaklis atsirado, kai teatro vadovas Ramūnas Kaubrys atėjo ir pasakė: "Padaryk iš šio veikalo ką nors". Šiaip pasaulyje ši istorija dar nebuvo pateikiama kaip spektaklis, o grojama fortepijonu ir pasakoja skaitovas. Norėjome šiuolaikinius vaikus ir jų tėvelius artinti prie muzikos klausymo ir suvokimo, neužgožiant perdėtais triukais. F. Pulenko muzika yra nuostabi", - sakė režisierė Rima Sasnauskaitė, padėkojusi už kantrybę ir išmoningumą artistams, tryškusiems energija.

Režisierė sakė, jog dramaturginiu aspektu drambliuko istorija buvo "nei žuvis, nei mėsa", bet spektaklis pamažu susilipdė.

"Ne pirmą kartą šiame teatre kuriu scenografiją spektakliams, vaikiškiems - taip pat, bet šis kūrinys man buvo iššūkis. Toje muzikoje tiek visko daug. Ne taip paprasta buvo rasti sprendimą. Patiko idėja jaukinti naują erdvę - Kolonų salę. Vaikai klausysis ant smėlmaišių, galės įsivaizduoti, kad sėdi ant dramblių", - prieš spektaklį sakė jo dailininkė Jolanta Rimkutė.

Anot solistės Aurelijos Dovydaitienės, muzika sudėtinga, joje daug šuolių, savotiška harmonija, tačiau repetuoti buvo labai įdomu: "Ir kuo daugiau groju, tuo muzika labiau žavi. Kai klausėsi suaugusieji, salėje tvyravo mirtina tyla". A. Dovydaitienė, kurią įprasta matyti dainuojančią, šį kartą groja fortepijonu ir vaidina Tamstą mokytoją.

"Buvo smagu dūkti, improvizuoti, sugrįžti į vaikystę. Vaidinome atsargiai, juk toje muzikoje girdi ir kaip drambliai bėgioja, ir upelio čiurlenimą, ir musės zirzimą", - teigė solistė Reda Jucevičienė.

O solistas Šarūnas Juškevičius sakė jautęsis panašiai kaip Kalėdų eglutės renginiuose, kai vaidina Kalėdų senelį: "Kuo arčiau sėdi vaikai, tuo artimesnis, natūralesnis ryšys. Vaikų reakcija suteikia galimybę spektaklį koreguoti. Tekste labai daug poteksčių, per repeticijas improvizavome".

Jam pritarė ir kolega Stasys Rezgevičius. "Toks teatras - laimės namai. Nutolsti, pasimiršta visi rūpesčiai. Man patiko būti vaiku. Strakalioji sau, stengiesi vaidyba nenustelbti muzikos. Juokinga, bet suaugę žiūrovai pavydi mano žalių batų", - pasakojo jis.

"Reikia ir kamerinių spektaklių, ne tik grandiozinių. Taip geriau pajaučiame vaiką. Man patiko Žano Polio Sartro žodžiai: "Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau". Artistai prisipažino, jog iš pradžių jiems atrodė nesąmonė tokį tekstą paversti spektakliu, bet jie ėjo toliau. Galvojame apie edukacinį, vaikišką repertuarą", - sakė teatro vadovas R. Kaubrys.

Spektaklio rudenį laukia gastrolės po šalies teatrus. Pasak kūrėjų, jis toks mobilus, jog prisitaikytų prie bet kokios erdvės, galėtų būti vaidinamas ir gatvėje, tik reikėtų fortepijono.

Beje, Žano Brunhofo "Drambliuko Babaro istorija" šiais metais švenčia savo 80-ąjį gimtadienį.