Moters dienos proga - erotiško ir ekscentriško spektaklio premjera.

Kovo 6, 9 d. 18 val. Pilies teatras (Šaulių g. 36) kviečia žiūrovus ir ypač žiūroves į Tėjos Dorn kūrinio "MarLenė" premjerą. Šįsyk Alvydo Vizgirdos režsisuotas spektaklis bus dvi įspūdingas moteris Marleną Dytrich (akt. Nijolė Sabulytė) ir Lenę Ryzenštal (akt. Regina Arbačiauskaitė).

Spektaklio režisieriaus paprašėme plačiau pristatyti pjesę ir naująjį pastatymą.
"M. Dytrich ir L. Ryzenštal yra amžininkės, abi gimusios tais pačiais metais Vokietijoje, čia pradėję savo karjerą. Tačiau vėliau Dytrich išvyko į Holivudą, o Lenė liko Vokietijoje. Apie Dytrich mes esame daug girdėję, Lenė Ryzenštal mažiau žinoma Lietuvoje. Ji buvo baleto šokėja, vėliau teatro, kino aktorė, tačiau labiausiai ją išgarsino jos režisuoti filmai - geriausia pasaulyje pripažinta propogandinė juosta "Valio triumfas", geriausias dokumentinis filmas "Olimpija". Po karo L. Ryzenštal, apkaltinta koloboravimu, buvo priversta pasitraukti iš gimtinės. 1958 m. ji išvyko į Afriką ir užsiimė povandenine fotografija.
Žinia, Marlena Dytrich mirė sulaukusi 90 metų, o Lenė pernai atšventė savo 100-metį. Medžiagos, kad jos būtų buvę geros draugės - neradome. Tačiau tai, kad jos buvo susitikę, "nardė tuose pačiuose vandenys" - faktas, kurį įrodo bendros nuotraukos L. Ryzenštal fotografijų albume "Penki gyvenimai".
Tėjos Dorn kūrinio "MarLenė" veiksmas vyksta M. Dytrich mirties dieną Prancūzijoje, viešbutyje, kuriame ji pragyveno užsidariusi apie 12-13 metų. Situacija sunkiai įsivaizduojama. 90-metė L. Ryzenštal ateina pas M. Dytrich, kad nufilmuotų ją (taip pat 90-metę) vaidinančią amazonių karalienę Pentiselėją.
Mus šiame kūrinyje sužavėjo dviejų panašių likimų, bet labai skirtingų moterų kova. Ryškiausias šios kovos atspalvis - erotinis. M. Dytrich buvo vadinama seksualiu sfinksu, Lenė Ryzenštal - aseksualia būtybe. Visgi teigti, kad tarp 90-mečių moterų egzistuoja seksualinė konkurencija būtų per siaura. Tai nėra froidistinė pjesė. Konfliktas įvyksta tarp žmonių, tautų sukurtų šių moterų įvaizdžių. Kova baigiasi netikėtai. Nenoriu gąsdinti žiūrovų, tik noriu pasakyti, kad tai - ekscentriška pjesė. Rimta, dviejų istorinių asmenybių restauracija, kuriai aktorės labai stipriai ruošėsi", - pasakojo A. Vizgirda.
Aktorių N. Sabulytės ir R. Arbačiauskaitės pasiteiravome, kuo žavingos jų sukurtos personažės.
Nijolė Sabulytė: "Mano personažas Marlena Dytrich man įdomiausia buvo koncertinio turne metu. Filmai, kuriuose ji vaidina naivoki ir nelabai įdomūs, o dainos stebina iki šiol. Juk tai dainuoja aktorė.
Žinoma, sužavėjo ir Marlenos biografija, ypač jos tvirtumas karo metu. Kvapą gniaužia, kai pagalvoju apie jos koncertus kareiviams, kai jos klausėsi 20 tūkst. žmonių. Ji buvo vienintelė moteris tarp vyrų. Vokietė, dainuojanti dainas prieš nacizmą.
Esu labai laiminga, kad man nusišypsojo laimė kurti jo charakterį. Gyvenime aš jai ir kavos puoduko nedrįsčiau paduoti".
Regina Arbačiauskaitė: "Man Lenės Ryzenštal vaidmuo - išskirtinis. Sukurti scenoje garsią, žinomą asmenybę - didžiulis įsipareigojimas ir atsakomybė. Tai labai kaustė.
Sužinojau, kad Berlyne neseniai atidarytas kino muziejus, jame įrengta L. Ryzenštal salė, tačiau per ją pereinama į nacizmo salę. Istorija Lenę vadina "nacių vaidilute". Dėl to man buvo skaudu už ją kaip menininkę. Menininką politika slegia kaip kupra, kurios nenuimsi visą gyvenimą.
Pjesėje įdomu tai, kad Lenė nori įrodyti, esanti nepriklausoma meninių filmų kūrėja, labai gera organizatorė. Žmonės jai visą gyvenimą prikaišiojo, jog ji labai vyriška. Gal dėl to, kad ji dirbo vyriškoje kompanijoje. 1938 m., kai ji pasiekė savo karjeros viršūnę, ji buvo vienintelė moteris tarp vyrų kino kūrėjų ir operatorių. Suprantama, kad pavydėjo jai labiausiai taip pat vyrai. Džiaugiuosi, kad jai pavyko atsilaikyti prieš tokį spaudimą iki šiol. Man atrodo, kad ji ir mirs su kamera.
Be to, šis vaidmuo man suteikė galimybę pirmą kartą darbti su režisieriumi A. Vizgirda. Aš labai seniai laukiau ir tikrai norėjau šito susitikimo. Klaipėdoje esu jau septynis metus, girdėjau aktorių atsiliepimus, kad A. Vizgirda myli aktorius, labai jiems padeda, kad aktoriai pas jį sukuria įdomius personažus. Atsimenu, kai režisierius paskambino, man išsprūdo frazė: "Pagaliau".
Taip pat įdomu, kad mes pirmą kartą esame scenos partnerės su N. Sabulyte. Nors abi esame Dramos teatro aktorės susitikome Pilies teatre", - šypsojosi aktorė R. Arbačiauskaitė.
N. Sabulytė: "Su Regina mes esame labai skirtingos. Man visada buvo labai įdomu, kaip ji dirba, šneka. O Vizgirdą aš labai seniai myliu. Man jis kaip režisierius paliko didžiulį įspūdį po spektaklių Dramos teatre O'Nilo "Elektrai skirta gedėti", "Žmogus iš Lamanšo", - papildė aktorė.
Kostiumus spektakliui "MarLenė" sukūrė nuolatinė Pilies teatro bendradarbė Aina Zinčiukaitė. Muzikini apipavidalinimą - Gintaras Kizevičius. Pasak režisieriaus A. Vizgirdos, G. Kizevičiui, teko labai didelis darbas, nes reikėjo užrašyti iš senų įrašų labai įdomias, neįprastas instrumentuotes. Jos kaip fonas skambės gyvai aktorių atliekamoms dainoms.
Paprašytas apibūdinti spektaklio žanrą, A. Vizgirda ilgai galvojo. "Yra pjesėje fantasmagorijos, politizacijos. Tai yra tai, kas visų lūpose, visiems ant liežuvio. Norėjau parašyti "pričia", bet laiku susizgribau, kad tai rusiškas terminas. Jo vertimas "sakmė" - labai netikslus. Artimiausias žanro apibūdinimas - švelnus groteskas".