„Modernizmo judesys“ už milijoną

Prašydami vetuoti šį įstatymą, į prezidentę jau kreipėsi grupė Seimo narių ir devynių kūrybinių sąjungų vadovai. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos taryba taip pat prašo vetuoti šį įstatymą ir grąžinti jį Seimui iš naujo svarstyti, nes jis neatitinka deklaruojamų demokratijos ir „rankos atstumo“ principų, nes siūlomos Tarybos sudarymo principai yra klaidingi ir jos veikla nelaiduoja kultūros sričių atstovavimo.

„Tas deklaruojamas rankos atstumo principas yra ne rankos atstumo, bet rankos rankoje principas“, - sako Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, Kultūros ir meno tarybos prie kultūros ministerijos narys Jonas Staselis.

Tik naivuoliai jį skaitydami gali patikėti, kad įstatymas padės atriboti kultūros politikos formavimo ir jos įgyvendinimo funkcijas, tiksliau atskirs, kaip planuojama, politikus nuo kultūros iždo ir jo skirstymo, - nors teigiama, kad jis neva esąs antikorupcinis. Tiesą sakant, tuo gal nelabai tiki ir pats kultūros ministras, kuris pernai kultūros ir meno atstovams pristatydamas įstatymo projektą sakė, kad nereikia tikėtis, jog šiuo projektu bus išspręstos absoliučiai visos bėdos ir „kultūros pasaulyje galutinai įsiviešpataus pasitenkinimas“. Kultūros ministras sakė: „Mes tiesiog norime atlikti tam tikrą modernizacijos judesį, kuris Lietuvą integruotų tarp šalių, kurios yra tam tikras klubas su tam tikrais kokybės įsipareigojimais“.

Jau tada sulaukta nemažai kritikos ir nuogąstavimų, kad tai būsiąs dar vienas biurokratinis darinys, bet ne kliūtis politikams kištis į kultūros lėšų skirstymą. Jau tada filosofas Krescencijus Stoškus išsakė dvejones: „Man kelia nuogąstavimą, kai žiūri į principus, pagal kuriuos sudaroma taryba, visais atžvilgiais čia pirmu smuiku groja ministras. Žinoma, galėčiau įtarti, jeigu ministras nebūtų keičiamas, kad ministras sau klojasi gražų patalėlį. Bet ministras gerai žino, kad yra kadencijos, jos ilgai netruks“.

Atmetus žodžių uždangą, įstatymo esmė tokia: šalia kultūros ministerijos steigiama nauja biudžetinė įstaiga, kurios išlaikymas per metus mokesčių mokėtojams kainuos apie milijoną litų. Jai vadovauja Kultūros tarybos pirmininkas, kurį ministro teikimu tvirtina Vyriausybė. Tarybos pirmininkas vadovauja ir rinkėjų išrinktai tarybai, kuri skirsto pinigus. Toliau - painiau. Trylika rinkėjų, kuriuos deleguoja kultūros ir meno organizacijos, atrenka dvidešimt kandidatų, ir dešimt iš jų išsirinkęs ministras teikia tvirtinti Vyriausybei. Taigi ministras pasirenka jam pavaldų Kultūros tarybos pirmininką ir tarybos narius (tegu ir iš 20) - tad aiškinti, kieno rankose sutelkti visi svertai dalyti kultūrai skirtas lėšas, matyt, netenka.

Fotomenininkų sąjungos pirmininkui Jonui Staseliui yra keista, kad įstatymas priimtas baigiantis šio Seimo kadencijai: „Šiuo atžvilgiu galima įvairių sąsajų ieškot, bet svarbiausia, kad visiškai nebeaišku, kaip bus skirstomi pinigai. Anksčiau žinojome: tam tikroms kultūros sritims yra nustatytos kvotos. Kaip bus dabar, niekas negali pasakyti. Kultūros sektorius ir taip yra jautri vieta ir darant tokius kardinalius pakeitimus galima padaryti daugiau žalos negu naudos.

Ir pačios Tarybos formavimas yra neaiškus ir chaotiškas. Sakysim, kūrybinės sąjungos, jungiančios tiek daug kūrėjų, turi tik 2 rinkėjus iš trylikos. Du rinkėjus turi ir Mokslo taryba. Nesu prieš mokslo žmones, bet turbūt būtų keista, jei į kompensuojamųjų vaistų sąrašo tikslinimo komisiją deleguotume meno žmones. Šiuo atveju niekam nekeista. Buvusios sudėties Kultūros ir meno taryba, patariamojo balso teise kultūros ministrui buvo patarusi neskubėti su šiuo įstatymu; na, ministras turbūt nelabai džiaugėsi, kad patariamasis balsas pasakė kitą nuomonę negu jo, bet rezultatai yra tokie, kokie yra“.

„Jei galvojame apie kultūringą valstybę, šito įstatymo neturėjome priimti, - sako Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. - Jis yra korupcinis, nes juo įtvirtinamas vienasmenis valdymas: ministro paskirtas žmogus absoliučiai už viską atsako, nes jis yra Tarybos, Tarybos susirinkimo ir administracijos vadovas. Ir tas vienas žmogus valdys absoliučiai visus kultūros pinigus, o kadangi mes turime patirtį, kaip VEKS pinigai buvo skirstomi, kokie kultūrininkai remiami, turime pavyzdį, kai pradingsta 40 milijonų ir nėra nei dokumentų, nei atsakingų, o valdžiai dėl to galvos neskauda, - šis įstatymas, mano nuomone, yra netgi pavojingas“.

A.Žigaitytės-Nekrošienės nuomone, užuot galvojus, kaip čia šilčiau susėsti, reikėtų pagalvoti apie kultūros politiką apskritai: važinėdama po Lietuvą ji reginti dvidešimties metų požiūrio į kultūrą rezultatą. „Mokykloje iš 80 vaikų trys vaikai gal žino, kas yra opera, operos teatras, ar jame vienąkart buvę, ir tai ne atokiame kaime, o Šiauliuose. Turint minty, kas vyksta ir kas įvyko, tas kultūros įstatymas tokia forma yra žaidimas ir gan pavojingas“.

Pagal įstatymą išrinkta ir paskirta dešimties narių Kultūros taryba su administracija perimtų ir Kultūros rėmimo fondo funkcijas, kuriam įstatymo priėmimo proga pažadėta pervesti ne 1 procentą kaip dabar akcizo pajamų, gautų už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką, bet visus tris.

„Keistas politikų supratimas: jeigu menininkai, tai būtinai naivūs ir truputėlį nesusigaudo, kas vyksta, - apmaudžiai kalba J.Staselis. - Mums kaip masalą rodo kaulą - tuos tris procentus, kurie prisidėsią Lietuvos kultūrai. Prisidėsią tiek ir tiek milijonų, o tie kultūros žmonės kaip ir atsisako jų, nes jeigu bus ta taryba, bus ir pinigai, nebus tarybos, nebus ir pinigų. Aš noriu paklausti, ar tie, kurie tikina, kad kultūrai padaugės pinigų, gali garantuoti, kad viena ranka duodami kita neatims, kad kai kurios iš biudžeto finansuojamos kultūros programos nebus pamažintos ta pačia apimtimi, kuri pridėta prie Kultūros rėmimo fondo?“

Blaiviai mąstantys kultūros žmonės mano, kad „sujaukti kultūros savivaldos sistemą nebuvo būtina“, įkuriant dar vieną įstaigą, ryjančią kultūrai skirtas lėšas (nemenkas aparatas, kaip skelbta 15-20 žmonių, patalpos, jų išlaikymas ir pan.) ir neturint aiškaus supratimo, kaip ji veiks. Žmonės, ypač turintys darbo įvairiose instancijose patirties, aiškina, kad paprastai prieš naujus Seimo rinkimus pravalomos jau „egzistuojančios erdvės ir stengiamasi sukurti naujų“ ir neabejoja, kad šituo įstatymu ruošiamos darbo vietos nueinantiems politikams. Juk pagrindiniai iniciatoriai yra tie, kurie mažai tikisi laimėti būsimuose rinkimuose.

Juk įstatymas vienareikšmiškai naudingas valdininkams ir politikams. O kultūrai? Kultūros ir meno žmonės paprastai esti neorganizuoti, neturintys savo lobistų, jie paprastai šalinasi nuo politikos, vengia kritikuoti savo valdžią (bijo, kad negaus savo sumanymams lėšų?) ir dažniausiai pralaimi. To pralaimėjimo vaisius, kuriuos kai kas vadina modernėjimu, kai kas nuosmukiu, matome visur.

Taip bus ir šituo atveju?