Miroslavas Kultyševas: "Grodamas apnuoginu sielą"

M. Kultyševas šiandien priklauso pasauliniam pianistų elitui ir yra kviečiamas koncertuoti svarbiausiose pasaulio koncertų salėse. Užsienio šalių kritikai apibūdina M. Kultyševą kaip pianistą, apdovanotą išskirtiniu muzikalumu ir transcendentiniu virtuoziškumu.

Pianistas Lietuvoje koncertuos nebe pirmą kartą. Mūsų publika jį jau gerai pažįsta, myli ir laukia. "Tai abipusė meilė", - sako M. Kultyševas.

Paskutinį kartą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje grojote prieš ketverius metus. Kokie yra ryškiausi pastarųjų metų jūsų gyvenimo muzikiniai įvykiai?

Sunku būtų taip trumpai reziumuoti ir kažką išskirti, nes kiekvienas koncertas, susitikimas ar šalis yra įdomus, brangus ir kažkuo ypatingas. Gal išskirčiau 2012-ųjų savo laimėjimą Monako konkurse "Monte Carlo Piano Masters". Šis konkursas išsiskiria iš kitų tuo, jog jame dalyvauja pasaulinį pripažinimą pelnę atlikėjai. Viena pagrindinių jo sąlygų, kad dalyviai būtų kitų svarbių konkursų laimėtojai. Konkurso rengėjai mane pakvietė dalyvauti jame. Aš pats buvau nusprendęs konkursuose daugiau nebedalyvauti ir koncentruotis tik į koncertinę veiklą, tačiau šio koncerto išskirtinumas man pasirodė įdomus. Konkurencija buvo milžiniška, o programos reikalavimai išties įspūdingi. Man teko parengti kone tris valandas muzikos. Pats konkursas vyko nepaprasto grožio, auksu dekoruotoje Montekarlo salėje, dalyvių klausėsi išsilavinusi ir prašmatni publika. Konkurso Pagrindinį prizą įsteigė Monako princas Albertas II, kuris man pats ir įteikė apdovanojimą. Laimėjimas šiame konkurse man atvėrė dar daugiau durų Prancūzijoje. Toks įvertinimas man išties svarbus.

Lietuvoje publika jus pasitinka labai entuziastingai, visus jūsų pasirodymus palydi atsistojusi. Ar jums svarbi tokia publikos reakcija?

Lietuva man kaip antrieji namai. Su didžiausiu malonumu čia sugrįžtu. Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų buvau jūsų nuostabioje šalyje. Jūsų publika visada labai dėmesinga, jautri ir, atrodo, man simpatizuojanti. Neslėpsiu, labai gera jausti grįžtamąjį ryšį iš publikos. Svarbiausia, kad reakcija būtų nuoširdi ir klausytojas keliautų su manimi.

Kaip atrodo jūsų diena?

Jeigu esu išvykęs koncertiniam turui, repetuoju tik tiek, kiek pavyksta prieš koncertus. Kelionių metu gyvenu režimu: namai - oro uostas - kita šalis - koncertų salė - oro uostas - namai. Tuomet, kai esu namie, su kūriniais dirbu daug. Tiesa, keliuosi aš labai vėlai. 12 valanda dienos man yra nesuvokiamai ankstyvas rytas. Jeigu neturiu paskaitų Sankt Peterburgo konservatorijoje, kur dėstau, tuomet pasineriu į darbą su fortepijonu ir muzika. Groju iki vėlaus vakaro, dažnai ir iki keturių ryto. Naktį labiausiai apima įkvėpimas.

Didžiąją mano laiko dalį užima muzika, dar nemažai skaitau, kelionių metu vežuosi bent po kelias knygas. Taip pat domiuosi politika ir dienos pabaigoje perskaitau bei išklausau visas naujienas. Aktyviai seku klasikinės muzikos gyvenimą, kuris Sankt Peterburge labai turtingas. Kasdien vyksta kas nors įdomaus. Nors nevengiu klausytis įrašų, tačiau gyvų koncertų niekas nepakeis. Čia panašiai kaip valgyti obuolį iš savo sodo, o ne pirktą parduotuvėje. Koncertuose tu jauti gyvybę, energiją, pulsaciją. Tad būtinai stengiuosi nueiti į gerus koncertus, o kartu visada agituoju ir kitus žmones netingėti ir leisti sau pajausti šį muzikos išgyvenimą.

Turite tolerantiškus kaimynus?

Kaimynų nervus stengiuosi saugoti ir apie vidurnaktį nuo savo fortepijono persėdu prie kito instrumento, su kuriuo galiu groti užsidėjęs ausines. Šiuo metu gyvenu bute, tad turiu kažkiek prisiderinti prie kitų žmonių ritmo.

O kas rūpinasi jūsų buitimi? Susidaro įspūdis, jog gyvenate poetišką, knygose aprašytą menininko gyvenimą.

Taip, iš šalies mano gyvenimas kitiems gali pasirodyti kiek suromantizuotas. Kuomet pasineriu į muziką, taip ir yra, bet likusią laiko dalį aš vaikštau žeme. Mano namai gana standartiniai, naudojuosi technologijomis, nors gal ir ne taip pažangiai, kaip daugelis mano bendraamžių. Tiesa, į parduotuves niekada neinu. Negalėčiau net pasakyti, kokia yra pieno ar kitų produktų kaina. Visa buitimi rūpinasi mano artimieji, kuriems esu be galo dėkingas už kantrybę. Kada esu įnėręs į muziką, man labai sunku užsiimti tokiais dalykais kaip buitis. Tikriausiai esu tas pamišėlis, kuris didžiąją laiko dalį gyvena, yra ir būna su muzika. Muzikoje slypi tokios aukštybės, prasmė ir gylis, kad sunku ištrūkti iš jos rato ir grįžti į realų gyvenimą. Scenoje klausytojai gali dar iš arčiau pažvelgti į mano sielą, kurią grodamas visiškai apnuoginu.

Kaip manote, kokį poveikį muzika daro žmonėms?

Manau, kad žmonės, besidomintys muzika ir ją mylintys, gyvena harmoningesnį gyvenimą, yra jautresni ir tauresnės sielos. Muzikos poveikis labai stiprus. Žinoma, nereikia jo suabsoliutinti, bet manau, kad muzika tiesiogiai paliečia žmonių širdis.

Kaip jūsų gyvenime atsirado žmona, iš Japonijos kilusi pasaulinio garso smuikininkė Mayuko Kamio?

Su Mayuko aš susipažinau Japonijoje, kur mes turėjome gastroles po Piotro Čaikovskio konkurso Maskvoje. Abu mes tais metais laimėjome šį konkursą. Ji - smuikininkų kategorijoje, aš - pianistų. Aš pats geriau moku vokiečių kalbą, o ji anglų. Tad mūsų bendravimo pradžioje kalbėjomės kaip maži vaikai, daugiausiai gestais ir trumpais sakiniais. Tikriausiai šis bendravimas ir būtų užstrigęs tame pradiniame etape. Esu labai užsiėmęs, tačiau mano laimei Mayuko - labai užsispyrusi ir šiandien ji jau beveik gerai kalba rusiškai. Iki Mayuko netikėjau, kad kada nors kursiu šeimą, tačiau ji meistriškai ir subtiliai pakeitė šį nusistatymą manyje.

Beje, jaučiu didelius sentimentus Vilniui. Kuomet čia koncertavau praėjusį kartą, specialiai su manim susitikti į Vilnių atvyko ir Mayuko. Tai buvo pati mūsų draugystės pradžia. Praleidome bene romantiškiausią mūsų laiką būtent Vilniuje. Gyvenome pačiame Vilniaus centre, pro langus matėme jūsų nuostabią Katedrą, vaikščiojome senamiesčio gatvelėmis. Vilnius išties nuostabus miestas.

Kaip po vienu stogu telpa pirmo ryškumo žvaigždės?

Tiesą pasakius, po vienu stogu būname labai retai, gal tik po keletą savaičių ar net dienų per pusmetį. Mūsų fiziniai namai šiuo metu yra Sankt Peterburge. Galima sakyti, jog mūsų santuoką ir mus abu sieja dvasinis ryšys, muzika, o ne buitis. Buities kaip tokios mes net ir neturime. Kiekvienas dirbame su savo repertuarais, nors ir vienas kitą labai palaikome. Dabar mūsų profesinės karjeros pikas, kurio negalime praleisti, tačiau gera jausti, jog turi savo antrąją pusę, kuri galvoja apie tave ir į kurią gali atsiremti. Taip pat džiaugiuosi, kad retkarčiais mes su Mayuko koncertuojame kartu ir pasirodome su kamerinės muzikos programomis. Tai puiki proga mums pabūti vienas su kitu. Muzikoje mes taip pat labai sutampame. Manau, kad kitam žmogui būtų sunku gyventi su manim ir tokiu mano gyvenimo ritmu. Tai ištverti galėtų nebent didelę meilę muzikai jaučiantis žmogus.

Grojate pagrindinėse pasaulio scenose su svarbiausiais orkestrais ir dirigentais. Ar vis dar jaučiate jaudulį išėjęs ant scenos?

Jaudulys yra viena sudedamųjų pasirodymo dalių. Išėjimas ant scenos skiriasi nuo paprasto darbo su instrumentu. Lengvas jaudulys yra būtinas, mobilizuoja ir suteikia adrenalino. Taigi kažkiek, žinoma, jaudinuosi, bet sugrojęs pirmas natas apie tai pamirštu, tada mane užvaldo muzika.

Kokią programą šį kartą pristatysite Lietuvos klausytojams?

Lietuvoje grosiu Piotro Čaikovskio "Metų laikus". Šio kompozitoriaus muzika mano repertuare apskritai užima labai reikšmingą vietą. Groju ir nemažai kitų, mano nuomone, visai be reikalo primirštų ar neįvertintų jo kūrinių. Lietuvoje taip pat atliksiu trečiąją Aleksandro Skriabino sonatą ir septintąją Sergejaus Prokofjevo sonatą. Abi šias sonatas aš groju jau ganėtinai ilgai, abi jas labai mėgstu, nors kiekvieną kartą kai prie jų sugrįžtu, stengiuosi jose atrasti vis kažką naujo ir šviežio.

Kokie Jūsų planai po koncertų Lietuvoje?

Iškart po jų atliksiu antrąjį Sergėjaus Rachmaninovo koncertą Sankt Peterburge ir du Ferenco Listo koncertus Maskvoje.