Migruojantys režisieriai - skrydis virš gegutės lizdo

Kuo kimšta dešra

Kaip žiūrite į šį reiškinį - režisierių migravimą iš šalies į šalį, iš teatro - į kitą?

Klaipėdos teatras - vienintelis Lietuvoje, turintis nuolatinį režisierių Povilą Gaidį, kuris gali įeiti į Gineso knygą, nuo 1963 metų dirbantis tame pačiame teatre, o šiaip visi režisieriai yra migruojantys. Draugai sako, kad mes - kaip kariškiai; kur mus meta, ten einam. Tai turi ir pliusų, ir minusų, - sakė režisierius, pedagogas, dramaturgas Gytis Padegimas.

Migruojantis režisierius negali būti pedagogas, ir dėl to man skaudu. Laimei, pažįstu visas trupes Lietuvoje. Prašalaitis atvažiuoja į teatrą, pamato kelis spektakliukus, ir pagal tipažus, kas ką vaidina, skiria vaidmenis. Nėra jokio aktorių augimo, nekeliama uždavinių, jie atlieka tas pačias funkcijas. Laikinas režisierius suinteresuotas tik savo sėkme bet kuria kaina, svarbu kuo daugiau išspausti iš aktoriaus, ir nepaiso, kas jam svarbu kūryboje.

Režisierius teatre būdavo per amžių amžius, kaip namuose - tėvas, mokykloje - mokytojas. Kai Kaune stačiau spektaklį "Visada tas pats", leidau sau eksperimentuoti, ir garsiai komikų porai Reginai Varnaitei ir jos vyrui Eidukaičiui daviau tragiškus vaidmenis, ir jie tai atsimena kaip didžiausią dovaną, nes tai praturtino diapazoną, leido atsiskleisti. Dabar tokių eksperimentų nebūna: visi skuba, griebia, ir aktorius naudojamas kaip greitas maistas.

Vadinasi, liekate ištikimas minčiai, kad režisieriaus misija - sukurti bendruomenę, žiūrėti, kad nebūtų pažeista jos dvasinė struktūra?

Be abejo. Ir tai, kad yra Povilas Gaidys, o nėra pastato, yra teatro gyvavimo garantas, kaip ir vyresnioji aktorių karta - Vytautas Paukštė, Elena Gaigalaitė, Jūratė Jankauskkaitė. Kokio aktoriaus paklausi apie naujausią spektaklį kokiame Lietuvos teatre, jis bus jo nematęs, jam tas pats, jis neserga ir už savo teatrą. Viskas randasi bet kaip, visi yra kaip vilkai, vaikščiojantys atskirai. O teatras yra kolektyvinis menas, ir jeigu nėra bendrų pajautų, bendro vardiklio, ką gali sukurti tik režisierius, - joks teatro vadovas, joks ministras teatro nesukurs.

Pas mano draugę režisierę Marą Kimelę dirba mano mokinė Virginija Kochanskytė ir mano studentas Jonas Baranauskas, kuris ką tik baigęs studijas mano spektaklyje "JAH" suvaidino sudėtingą Herbačiausko vaidmenį.Matau, kad jie Klaipėdos teatre tarp pastolių susikuria savo atmosferą. Režisierius, kuriam rūpi trupės augimas ir sklaida, ruošia laboratoriją, kviečia ką nors skaityti paskaitas tema, kuria statomas spektaklis - vyksta normalus intelektualinis gyvenimas, brandinamas vertas paaukoto laiko spektaklis. O jeigu yra kitaip, kaip Juozas Miltinis sakė - kemša dešrą.

Kodėl mūsų režisieriai labiau pripažįstami užsienyje, vertinami kritikų?

Kritikų dėmesys toliau Vilniaus Gedimino prospekto ir nesiekia, todėl, kad irgi dingo profesionalumas. Spektakliai nebėra reflektuojami. Nenoriu skųstis, bet parašiau pjesę apie Herbačiauską - vieną rečiausių asmenybių, spektaklį, kuriame veikia Sruoga, Krėvė-Mickevičius, Vaižgantas, vaidina kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Na, gavau už jį apdovanojimą, Juozo Keliuočio premiją, bet nė vienas kritikas nesiteikė atvažiuoti iki Kauno. 1986 metais stačiau Šiauliuose V. Jasukaitytės "Žemaitę" apie mūsų kultūrinę praeitį - Dieve, kas darėsi, suvažiavo visi kritikai, visa Lietuva, buvo recenzijų lietus, analizė, asociacijos. O spektaklis apie Herbačiauską - reikšmingesnis, atveriantis naujus kultūros klodus, liko paraštėse.

Visi bando atsiplėšti savo gabalą, mažai tikrų kritikų, tikrų režisierių ir žiūrovų. Visi tik vaidina, kad kuria teatrą. Ne tokį, kuris mums paliktų ženklus, veiktų dvasinį gyvenimą, keistų atmosferą, padėtų priimti iššūkius kiekvieną dieną. Profesionalusis krepšinis Lietuvoje sužlugo irgi dėl egoizmo, egocentrizmo, visiems tik rūpėjo užsikalt milijonus. Tas pats nutiko ir su teatru. Mūsų režisieriai važinėja po užsienius, važiuoju aš pats, kai pakviečia, įsigalėjo festivalių kultūra - viskas, pasak rusų - "pachazucha", o kasdienio pasišventimo, kad spektaklį pamatytų Kazytė kur nors Kvedarnoj, nėra. Doloresa Kazragytė pasakojo, kad ji, būdama maža mergytė Telšiuose, suspaudusi sutaupytus pinigėlius, bėgdavo į teatrą, ir kaip tai paveikė jos gyvenimą.

Man neduoda ramybės kaimai; kodėl televizija nefilmuoja spektaklių? Jie prieinami tik didžiųjų miestų snobams. Kai žiūri pokario nuotraukas, regi, kaip suklerusiais sunkvežimiais, su sudedamosiomis lovelėmis važiuodavo teatrai, nešdavo šviesą į atkampiausias vietas. Klaipėdos teatras gastroliuoja, nes neturi namų. Mes atpratom teatrą priimti kaip galingą dvasios instrumentą, kuris mus vedė į savęs suvokimą, Sąjūdžio ir Nepriklausomybės sukūrimą, atsikvošėjimą nuo sovietmečio. Dabar teatras stumiamas į pašalį, o teatro žmonės lengvai pasiduoda. Beveik įkalta naujoms kartoms, kad teatras yra tik pramoga. Visuomenė daug praranda, nes nei televizijos reportažai, nei politikai negali pasiekti tokių dvasios gelmių, kaip teatras, idant žmogus ir visuomenė gyventų visavertį gyvenimą.

Klaipėdos universiteto Menų fakultetuose jūs penėjote svetimus paukščius - studentus iš Zimbabvės, Nyderlandų, atokiausių šalių. Ar yra tikimybė, kad jie atvažiuos pas mus režisuoti?

Kaip nesidžiaugti, kad jaunutė mergaitė Sigrid Reibo, kuri pas mus studijavo nuo septyniolikos metų, vėliau nusekė mane ir mokėsi Danijoje, įstojo į GITĮ, nuskambėjo Maskvoje, ir dabar tapo viena iškiliausių Norvegijos režisierių. Aš su savo studentais palaikau ryšius, stengiuosi, kad gautų darbus, vaidintų mano spektakliuose. Jų pastačiau šimtą, geresnių, blogesnių, man nuo to kepurė nenukris, esu kas esu. Man labai svarbu, kad nebūtų kaip Miltinio teatre: "Po manęs - nors ir tvanas", kai neliko, kas tęstų tradicijas. Aš nenoriu, kad po mano mirties mirtų teatras. Nepaprastai džiaugiuosi, kad Loreta Vaskova, kurią mes paruošėme su Dariumi Meškausku, vaidina Maskvos Mejerholdo teatre, grįš į Lietuvą. Klaipėdietis aktorius Aidas Matutis per sezoną Šiaulių teatre sukūrė visus pagrindinius vaidmenis. Aš tik važinėju, spaudžiu teatro vadovus, kad panaudotų talentingą žmogų - tai man prioritetas. Mes patys kalti, kai jaunieji pabėga į užsienius, ir neprisikviesi.

O jeigu būtų jūsų valia?

Aš manau, kad teatrams turėtų vadovauti režisieriai, kurie būtų dvasiniais lyderiais, kurie žino, kas buvo vakar, kas yra šiandien, planuoja rytdieną. Mano potencialas nėra išnaudotas, galėjau daug daugiau duoti Lietuvos teatrams. Po vienuolikos metų vadovavimo Kauno ir Šiaulių teatrams, kai kas tą laikotarpį net vadina aukso amžiumi, buvau išspirtas į gatvę. Jeigu galvoji apie viešąjį interesą ir gėrį, tai esi juokingas. Apie gėrį kalbama teismuose, kai jis yra sugriaunamas. O žmonės, kurie jį bando kurti ir dar tuo tiki, yra gesinami, atskiriami, numetami, nes jie tampa išimtimi, kuri parodo bendrą taisyklę, kad mūsų bendrosios rinkos diktatūros visuomenė yra abejingi savimylos. Tokiais lengva manipuliuoti, ir nėra ko skiest apie pilietinę visuomenę.

Patirtis keičia

Paprastai režisieriai važiuoja, kai tik juos kur pakviečia. Praėjusį sezoną stačiau spektaklį Taline, jie konkrečiai norėjo Ibseno "Hedos Gabler", nes jiems patiko mano kūrybinis braižas," - sakė Rygos teatro režisierė Mara Kimelė, Klaipėdos dramos teatre pastačiusi spektaklį U. Enkvisto "Lūšies valanda".

Į NAUDĄ. "Kiekvienas spektaklis kitos šalies teatre mane keičia, daro laisvesnę, o aš aktoriams suteikiu progą atsiskleisti netikėta briauna, išsiveržti iš įprasto amplua", - sakė Rygos teatro režisierė Mara Kimelė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Su klaipėdiečiais ji seniai tarėsi dėl šio spektaklio, po to režisierė išvažiuoja į festivalius Rusijoje, pavasarį - į Vokietiją statyti spektaklio. Rygoje krūvis didelis: lydimi triumfo rodomi jos režisuoti Šekspyro "Otelas", Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė".

Be abejo, keičiuosi sulig kiekvienu darbu svečiuose teatruose. Man labai svarbu, kad aktoriai jaustųsi savo kailyje. Jeigu aktorius nėra sustabarėjęs, apaugęs stereotipais, jis veržiasi į nežinomybę, nori išbandyti ką nors nauja, šviežia, ką aš siūlau,"- sakė režisierė.

Pasak jos, lietuvių aktoriai - profesionalūs, azartiški ir lankstūs, beribiai. Klaipėdoje jaunieji aktoriai itin talentingi, o su vidurinės kartos aktore V. Kochanskyte jau yra dirbusi Kaune, tad nebuvo jokios rizikos. Nesusipratimų dėl kalbų, kurių šaknys artimos, skirtumo ir dėl intonavimo nesijautė, nes aktoriai taisė vienas kitą. Režisierė maksimaliai priima tai, ką siūlo aktorius, neturi išankstinės nuostatos, savęs nelaiko visažine, nespraudžia kūrėjo į Prokrusto lovą.

Užsienyje, kur siekiama greito rezultato, mums dirbti padeda išeita rusiška teatro mokykla, ir atsiduodame visa dūšia, ir laikomės savo kelio ženklų, tam tikro padorumo," - sakė režisierė.

Dovana arba našta

"Atvykstančius režisierius (o jų dauguma atvykstančių, kadangi Klaipėdoje gerų režisierių nedaug) aktoriai skirsto į dvi rūšis: normalūs ir "čemodaniniai", - sakė dramaturgas Gintaras Grajauskas.

PERĖJŪNAI. "Yra normalūs režisieriai, ir yra "čemodaniniai", kurie greitai sukurpia spektaklį ir neatsigręždami išrūksta į kitą teatrą", - sakė dramaturgas Gintaras Grajauskas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Normalūs - tie, kurie atvažiuoja rimtai dirbti, turėdami tam gabumų ir kompetencijos. Jie dažniausiai atvažiuoja ne vienąkart, bendradarbiavimas su teatru tęsiasi ir toliau. Antrieji, "čemodaniniai" - tokie greito darbo ir greito uždarbio mėgėjai. Paprastai jie skubiai sukurpia spektaklį ir akimirksniu išdumia į kurį kitą teatrą, čia daugiau niekada nebesugrįždami. Net neatsisukdami - nes neturi jokio noro pamatyti savo darbo rezultatus. Išdumia su viltimi aplenkti savo reputaciją ir susirinkti honorarus iš kitų teatrų... Daugiau, žinoma, tų normaliųjų.

Atvykstantys geri, žinomi, talentingi režisieriai - teatrui didelė dovana. Jie atvyksta su savo mąstymu, su savo patirtimi, savo metodika. Aktoriams tai tarsi meistriškumo kursai neišvykstant iš namų. Repeticijos su naujais režisieriais - galimybė aktoriui atrasti save kitokį, pasivalyti nuo sceninių klišių ir teatrinės rutinos. Žinoma, tai nėra lengva - per trumpą laiką žmonėms tenka vienas kitą pajusti, "prisijaukinti".

Kas iš tų gerųjų paliko didžiausią įspūdį? Visų tikrai neišvardinsiu, tik labiausiai įsiminusius. Oskaras Koršunovas, Beso Kupreišvilis, Jonas Vaitkus, Mara Kimelė. Visus juos teko daugiau ar mažiau pažinti, su kai kuriais ir kartu dirbti - kaip dramaturgui ar vertėjui. Stebėti naujo organizmo - spektaklio - atsiradimą. Repeticijas, darbo metodiką, santykius su žmonėmis. Trumpai tariant - puiki patirtis. Vertingesnė už bet kurį teorijos vadovėlį."