"Mes visada matome šviesą tunelio gale"

Tuo metu, kai akademinėje Lietuvos teatros scenoje šnypščia pyktis, nepriklausomas Klaipėdos universiteto teatras "Dramos klasė" nesidrovi nuoširdžiai kalbėti apie gėrį ir grožį.

Vidurvasarį penkerių metų sukaktį paminėjusioje "Dramos klasėje" spektaklius režisuoja ir juose vaidina profesionalūs aktoriai. Jie daug dėmesio skiria ne tik vaidybai, bet ir muzikai, šokiui, dainai. Optimizmo kupinas teatras vakar pradėjo naują kūrybinį sezoną. Apie jo planus, teatro išlikimo ir gyvybės stebuklą šnekame su "Dramos klasės" režisieriais Velta ir Vytautu Anužiais.

Ilgą laiką "Dramos klasė" buvo vien moterų teatras. Pagaliau jame atsirado vyrų?

Vytautas: Iš septynių Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių filologiją ir režisūrą baigusių aktorių, prieš penkerius metus pareiškusių norą susiburti į savarankišką teatrą, šiandien aktyviai dirba penkios - R. Pociūtė, A. Bogužaitė, G. Nagytė, V. Šaulienė, L.Vizbaraitė. K. Kniukštaitė savo noru įsišaldė Liuksemburge, L. Ivanauskaitė - Vilniuje. Mes jas vadiname "Dramos klasės" ambasadorėmis. Jų pavardės iš mūsų teatro nėra išbrauktos. Tikimės, jog susiklosčius kitoms aplinkybėms jos galės save realizuoti scenoje.

Pernai trupę papildė trys nauji žmonės - šeštosios mūsų laidos mokiniai Simas Stankus, Laura Šakurskytė ir Akvilė Eglinskaitė. Šiemet į "Dramos klasės" trupę bando įsilieti dabartiniai mūsų studentai - spektaklyje "Durnaropės" L. Ivanauskaitę pakeitė III kurso studentė Toma Arcišauskaitė, o į "Ir Bjork, žinoma" pakvietėme vaidinti buvusį studentą E. Ivanauską ir II kurso studentą Saulių Būbelį. Taigi "Dramos klasė" didėja.

Koks "Dramos klasės" repertuaras?

Vytautas: Pirmasis mūsų teatro spektaklis Lybermano muzikinė pasaka "Mes ne tešliai, Žirni" buvo suvaidintas 170 kartų. Pasaką įrašėme į garso kasetes ir plokšteles, rodėme tarptautiniuose teatro festivaliuose Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Kanadoje... Iki šiol šis spektaklis yra mūsų repertuare.

Šiuo metu nerodome teatrinio edukacinio projekto - spektaklio pagal jauno dramaturgo V. Duobos pjesę "30 litų. Mirtos istorija" su studentais sukurto spektaklio B. Brechto "Kaukazo kreidos ratas".

O kiekvieną ketvirtadienį 18 val. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre (K. Donelaičio g. 4) publika gali pasižiūrėti praeito sezono pastatymą comedia dell'arte "Durnaropės" pagal italų pasakas bei ketvirtą sezoną rodomą spektaklį pagal J. Griškoveco pjesę "Rusų keliautojo užrašai".

Ką dabar repetuojate, kokie jūsų planai?

Vytautas: Šiuo metu repetuojame šiuolaikinio islandų dramaturgo Thorvaldur Thorsteinsson pjesę "Ir Bjork, žinoma". Pjesės herojai prislėgti socialinių, psichologinių problemų. Jie nori jas išspręsti neeikvodami savęs, tikėdamiesi, kad kažkas kitas tai padarys, kad yra kažkokia juos išgelbėti galinti panacėja. Jie nesugeba atsižadėti malonumų vardan kilnesnių tikslų, sąžinės moralės, tyrumo.

Muziką šiam spektakliui kuria vilniškis kompozitorius A. Jesenka, scenografiją - M. Vosyliūtė, kostiumų dailininkė - mūsų ištikima L. Bartkeviča iš Rygos. Turime ir daugiau bičiulių, nuolatinių mūsų spektaklių bendraautorių. Tai rygietis scenografas I. Noviks ir klaipėdietis kompozitorius B. Calzonas.

Naujojo spektaklio "Ir Bjork, žinoma" premjera numatoma iki Naujųjų metų, vėliau ketiname atnaujinti ir vasario mėnesį įtraukti į repertuarą "Kaukazo kreidos ratą" ir pastatyti vieną airišką pjesę, kurios pavadinimo dar nenorime išduoti.

Kaip apibūdintumėte "Dramos klasės" stilistiką?

Vytautas: Mes nepakenčiame neprofesionalumo, saviveiklos. Manome, kad žemos prabos aktoriniame mene negali būti. Teatrą, žinia, sudaro daug sudedamųjų dalių. Mes su Velta įsitikinę, kad aktorius teatre - pagrindinis.

Niekuomet savo teatre netarnavome, netarnaujame ir netarnausime vizualumo kultui. Kalba ir mąstymas žmogų išskiria iš kitų gyvūnų. Kalbėdamas žmogus mąsto. Nenoriu pasakyti, kad mąstymas judesiu arba vaizdu yra primityvesnis, bet, manau, kad tai yra baleto, pantomimos ir vizualinių menų prerogatyva. Vaidinti, tikrai vaidinti, kalbant yra labai sunku. Daug lengviau vaidinti nekalbant. Daug kas išmoko laipioti, šokinėti, šokti, persiversti ore tris kūlius ir atsistoti. Visi šie cirko numeriai reikalingi aktoriui, bet jie jokiu būdu nėra svarbiausi aktoriaus mene.

Dabartinės kartos aktoriai dažnai nemoka šnekėti. Nemoka todėl, kad dabar labai prastas sceninės kalbos paruošimas ir jie neįgyja sceninės kalbos technikos, artikuliacijos, dikcijos įgūdžių. Dabar teatre kalba yra nuvertinta, devalvuota.

Taip, teatro istorijos buvo tam tikras etapas, kai teatrui reikėjo išsilaisvinti nuo tuščios žodžių gausybės, bet tradicinis dramos teatras niekada negyvavo ir negali gyvuoti be literatūros.

Dar vienas mūsų teatro principas - optimizmas. Mes visada savo spektakliuose matome šviesą tunelio gale.

Velta: Yra teatras nuo Dievo ir teatras - nuo velnio. Mes už teatrą nuo Dievo, kuris kelia žmogų į viršų, duoda jam viltį, o ne murdo į mėšlą ir teigia, kad tu esi niekas ir tau neverta gyventi. O spektaklių stilistiką mums sunku vertinti. Aš manau, kad visų mūsų spektaklių stilistika skirtinga. Ji labai priklauso nuo dramaturgijos.

Vytautas: Nei kaip aktorius, nei kaip žiūrovas aš nekenčiu nuobodumo teatre. Kai teatre tampa nuobodu - gali pasiusti. Sutinku, kad žiūrovui gali nepatikti spektaklis, bet jei jis pradeda žiovauti - man labai sarmata.

Nepaneigsite, kad per penkerius metus "Dramos klasėje" buvo krizių. Kaip jas įveikėte?

Vytautas: Krizės - neatsiejama kūrybos dalis. Kiekvienas mūsų spektaklis yra patyręs didžiulę nesėkmę jį kuriant. Kai yra labai blogai - reikia dar daugiau dirbti. Jeigu sėdėsi vienoje vietoje, rausi plaukus ir eisi iš proto - problemos neišspręsi. Laikas dabar toks, reikia dirbti labai daug vienu metu.

Esate nepriklausomas teatras. Gyvenate iš pajamų už spektaklius?

Velta: Mielai kam nors priklausytume... Dabar kuriame spektaklį ir dar nežinome, už ką pirksime jam kostiumus, dekoracijas.

"Dramos klasės" aktoriai atlyginimų taip pat negauna?

Vytautas (ironiškai): Kodėl negauna? Gauna pakankamai solidų atlyginimą, suvaidinę spektaklį. Tiesiog įkvepiantį honorarą. Juk teatre dirbantys žmonės gyvena labai pasiturimai...

Velta: ... dvasiškai.

Jurga PETRONYTĖ