Menininkai gaivina Viliaus Orvido dvasią

"Nors Vilius jau ilsisi amžinybėje, ligi šiol čia suvažiuoja tie, kam ši sodyba artima ir kam ji duoda impulsą kūrybai“, - tvirtino plenero organizatorė, Klaipėdos dailės klubo "Guboja“ direktorė Regina Donbrauskaitė.

Anot R. Donbrauskaitės, šią ypatingą reikšmę Lietuvos kultūrai, menui, laisvos minties raidai turinčią vietą garsina skirtingų kartų bei mokyklų menininkai. Todėl plenerai jau tapo tradiciniais.

Šįkart kūrėjai savo žvilgsnius nukreipė į sodybos aplinką. Po keletą drobių, kuriose apsigyveno paslaptingi sodybos tvenkiniai, medžiai, akmenys, skulptūros, sukūrė tapytojai: Žilvinas Dobilas iš Vilniaus, Rūta Kučinskaitė iš Mažeikių, Birutė Fiodorova, Danas Andriulionis ir R. Donbrauskaitė iš Klaipėdos.

Sodyboje ligi šiol dar juntamai plevenančią, prieš 18 metų amžinybėn iškeliavusio jos šeimininko V. Orvido dvasią skulptorius iš Garliavos Adolfas Teresius perkėlė į medį ir sutapatino su šventuoju Pranciškumi.

"Viliaus širdis plyšo čia, sodyboje, nesulaukus nė 40–ties. Bet jo dvasia niekada nebuvo numarinta: vasaromis čia suvažiuoja būriai jo draugų ir pažįstamų. Vieni pavaikšto, prisimena, kiti apsistoja ilgėliau. Todėl ir kilo mintis įkurti kaimo turizmo sodybą. O tam, kad neišnyktų kūrybinė dvasia, pradėjome kviestis menininkus“, - kalbėjo dabartinė sodybos šeimininkė, V. Orvido sesuo Palmyra Beniušienė.

Ž. Dobilas ir A. Teresius sakė, kad Orvidų sodyboje ypač mėgę lankytis Viliui gyvam esant.

"Atvažiuodavau čia padrožinėti. Vilius ir jo aplinka traukė lyg magnetas. Nebesinorėjo nieko – tik gyventi nevaržomai ir kurti“, - atviravo 36-erių tapytojas Ž. Dobilas, buvojęs šalia V. Orvido ligi paskutinės jo gyvenimo dienos, 1992-ųjų rugpjūčio 5–osios.

"Su Viliumi susipažinau vos sugrįžęs iš kariuomenės, - pasakojo kitas buvęs jo bendražygis 50-metis A. Teresius. – Įsivaizduokit - sovietmetis, o pas Vilių renkasi visiškai kitokio mąstymo ir pažiūrų žmonės. Ir jų kūryba – kitokia. Atsimenu - pradėjau drožti 12 apaštalų. Vilius sako: pasistenk užmaskuoti idėją, kad apaštalai primintų žvejus“, - kūrėjas suskaičiavo, jog ligi šiol V.Orvidų sodyboje yra išlikę apie 30 jo išdrožtų skulptūrų.

A. Teresius atviravo, jog per du draugystės su Viliumi dešimtmečius kartu patyrę įvairių išgyvenimų bei nuotykių.

"Trise – aš, Vilius ir vilnietis skulptorius Dominykas Čepas – buvome tikra nuotykių ieškotojų komanda. Sykiu važiavome į Kareliją ieškoti akmenų. Žiema – šalta: išvykome be pinigų, bet kupini ieškojimų aistros. O Karelijoj akmenų – gausybė, ypač pas mus vertinamo juodojo granito. Vilius visą kelionę degė troškimu, kaip parsigabenti į Lietuvą vagoną tų akmenų“, - juokėsi pašnekovas.

Pas V. Orvidą, jis sakė, išbandę pasninkus, badavimus: "Buvome ieškojimų kelyje – apvalyti ne tik užterštus kūnus, bet ir sielą. Įsijautėme į įvairių netradicinių gyvenimo būdų paieškas. Vilius tik savo gyvenimo pabaigoje nusistovėjo kaip tvirtas krikščionis“.

A. Teresius pratęsė prisiminimus: "Sykį, pamenu, ateina susimąstęs Vilius ir sako – rytoj atvažiuos griauti sodybą. Nuvažiavom abu į Salantus, nupirkom dėžę pigaus vyno, privaišinom traktoristus, tie paliko viską, kaip buvę“.

P. Beniušienė patikino, jog 4 ha ploto trikampio formos sodybą, kuri primena simbolinę Dievo Trejybės akį, buvo ketinta nugriauti ne sykį. Bet ją globojo geri žmonės ir Dievas: "Per melioraciją mūsų nenugriovė vien todėl, kad senelis Jonas Orvidas buvo užsodinęs labai didelį sodą, o kompensuoti valstybei būtų buvę brangu. Vėliau atsirado iniciatyvių žmonių, kurie sugebėjo pasiekti Maskvą ir surasti prielankių pareigūnų, - šie neleido nugriauti“.

Kaip nepaliesta oazė ligi šių dienų ir išliko akmentašių Orvidų dinastijos - senelio Jono, tėvo Kazio ir jo sūnaus Viliaus – kuriama akmens ir medžio, žmogaus ir Dievo santarvės karalystė.

Pasibaigus plenerui, menininkų darbai iškeliaus po Lietuvos parodų sales, o po pusmečio sugrįš į V. Orvido sodyboje kuriamą galeriją.

"Pajūrio naujienos"