Menas - alternatyvi investicijos forma

Menotyrininkai sako, kad dailininko prisitaikymas prie rinkos yra nuosmukis, tačiau iš ko jie gyventų? Kita vertus, menas kosminiu greičiu mutuoja, menotyrininkai sako, kad jame atsirado virtualių paralelinių pasaulių, ir gal nepraeis nė pusė amžiaus, kai amžinosiomis vertybėmis laikyti kūriniai liks tik kolekcijose?

Be taisyklių

"Menas nėra sezoninė prekė. Žmonės pasistato namą ir nori papuošti interjerą, vidumi pajunta, kad jam reikia paveikslo. Arba atsiranda naujas dailininkas, kurio darbus, užuodę, kad jis perspektyvus, kolekcininkai perka iš karto. O kai dailininkas numiršta, pirmiausia medžioja tuos darbus, kuriuos jis sukūrė prieš du dešimtmečius", - sakė Klaipėdos galerijos direktorė Violeta Jusionienė.

Kai galerijoje kabančio pakerėjusio darbo matmenys netinka, arba jis nedera prie komodos, žmonės užsisako kitą to autoriaus paveikslą. Vieniems siužetas nesvarbus, kiti pasako, kokio norėtų. Į interjerus sugrįžta šeimyniniai portretai.

Kurio klaipėdiečio dailininko teptukas šiuo metu "ant sparnų", Violeta nelinkusi atvirauti. Bet faktas - Virginijaus Viningo drobės buvo "iššluotos" rudenį Vilniuje vykusioje knygų mugėje. Gero paveikslo už 500 litų nenusipirksi, nebent nedidelį grafikos darbelį - juk dailininkas perka brangius dažus, kurių viena tūtelė kainuoja 40 litų, o jų reikia daug, drobę, rėmus.

Dailininko Arūno Mėčiaus atrasta drobės "sendinimo" technika, kurios neišduotų net inkvizitorių kankinamas, yra pranašumas, dėl jo darbų grumiamasi aukcionuose.

"Išvis mene taisyklių būti negali, nes tai jausmų sfera - ne dešra, ne duona. Bet galiu drąsiai pasakyti, kad yra dailininkų, kurie greit prisiderina prie pirkėjo, seka interjero madas. Vienu metu bodėjosi abstrakcijomis, dabar po truputį vėl jas perka", - tendencijas nusakė V. Jusionienė.

Per galerijoje praleistus 12 metų vidurinės kartos menininkus ji pažįsta kaip nuluptus. Idant kai kuriuos menininkus prispirtum surengti parodą, reikia Sizifo pastangų, nes dar nenudžiūvusius jų paveikslus išperka iš dirbtuvių. Save gerbiančiam menininkui itin svarbu, kokius "kaimynus" galerijoje turės jo darbai.

Menininkai ant lubų

"Svajonė įkurti galeriją ruseno prieš 15 metų, ir, kai krizės metu ją atidarėme, daugelis sakė: "Jūs ką? Visi juk užsidarinėja." Išgyvenome. Prieš tai sukausi versle, ir šis mano darbas nuo ano skiriasi kaip diena nuo nakties. Pats šeštadieniais pasėdėdavau, užklydėliams pasakodavau istorijas, legendas ir anekdotus apie dailininkus, o jie ir vėl sugrįždavo", - sakė "Rūtų" galerijos savininkas Gintautas Kurlavičius.

PAKLAUSA. "Daugelis nori siužetiško paveikslo, kuris liptų prie namų sienų kaip savi marškiniai prie kūno", - sakė "Rūtų" galerijos savininkas Gintautas Kurlavičius.

Toliausiai, į Australiją, išsiuntė Svajūno Jurkaus skulptūrą, po to, kai galerijoje apsilankiusi delegacija žavėjosi šiltais mūsų žmonėmis, tuo, kad čia viskas taip pigu. Dažniausiai darbai iškeliauja į Baltijos šalis. Galerija turi apie 500 gerbėjų, sekančių informaciją "feisbuke", ateinančių pasidžiaugti į parodas, bet, paradoksas, kartais tie, kurie turi pinigų, paveikslų neperka. Kolekcininkai bando tartis tiesiogiai su dailininku. Visi nori siužetiškų darbų, kurie liptų prie namų sienų kaip savi marškiniai prie kūno, gi iššaukiančių, kad ir žinomo menininko teplionių - ne.

Galerijoje yra darbų išrankiausiems skoniams. Po truputį ėmė tarpti Klaipėdoje apsigyvenusio Sergejaus Lysyj akvarelės, atspindinčios unikalų uosto gyvenimą. Galerininkas juokėsi, kad lankytojai alpsta prie Edvardo Malinausko paveikslo, kuriame tupi du pasišiaušę kirai, o už jų plyti žydros erdvės gelmė. G. Kurlavičiui malonu, kai "savo" paveikslus pamato kabančius notarų kontoroje ar banke.

"Mes išsiskiriame ant lubų nupieštais klaipėdiečių dailininkų portretais. Prieš parodų atidarymus kūriniai būna uždengti, ir tuomet, vos apsidairęs, žmogus neišeina, kol, suskambėjus varpui, įvyksta pristatymas, menotyrininkas bei menininkas pasidalina įžvalgomis", - sakė pokalbininkas.

Teisingai pasirinktas - nenuvertėja

"Įsikūrėme tikrai ne dėl to, kad eksponuotume Isroildžono Baroti keramiką, norėjome suteikti galimybę dailininkams išgyventi, nes prieš 20 metų visi muziejų, ministerijų užsakymai dingo", - sakė vienos pirmųjų galerijų Lietuvoje savininkė Andželika Baroti. Svarbios ne tik parodos, Baroti galerijoje keičiamos kas 3 savaitės, bet ir tarptautiniai projektai, skirti plačiajai visuomenei: per kūrybines dirbtuves sukurtos skulptūros po šiai dienai stovi miesto skvere. Per praėjusią Jūros šventę surengtoje Vidurinės Azijos menininkų stovykloje gimę milžiniški darbai buvo "išėję į gatves".

"Pradėjome nuo saviškių, pirmoji paroda buvo Raimundo Urbono fotografija ir Jakimavičių keramika. Prisišnekinti ryškius dailininkus iš Vilniaus pavykdavo tik dėl to, kad Isroildžonas turėjo daug draugų, kurie vien dėl jo įveikdavo tuos 360 km iki pajūrio. Vėliau atsirado prestižas, išsikovojome vardą parodinėje erdvėje, ir jau galėjome atsirinkti autorius", - sakė Andželika.

Šių vertę pasitikrindavo užsienio galerijose, kur meno korifėjai pirko lietuvaičių darbus, net negirdėję autoriaus pavardės - nes patiko.

Vieno saviškių, Vilmanto Marcinkevičiaus, darbai anuomet mūsų žiūrovui buvo per daug sudėtingi, tarptautinė karjera prasidėjo, kai jį pastebėjo garsus danų galerininkas. Dailininkui teko garbė nutapyti karališkosios Danijos šeimos portretus. Baroti galerija iki šiol bendrauja su jau išėjusio dailininko A. Petrulio šeima. Eksponuojant ciklą "XX a. klasikai", atsigręžta į tokius autorius, kaip A. Švažas, Gudaitis, Čeponis. Kolekcininkams nėra lengva gauti geriausius klasikų darbus šiandien.

DEIVĖ. Amatų deivės skulptūra - viena iš daugelio, kurias mėgo senieji Klaipėdos gyventojai.

Paveikslų kainos keičiasi pagal nenusakomus svertus; negali suskaičiuoti panaudotų dažų kiekio, drobės mastelio. Genialus kūrinys gali gimti labai greitai, arba kuriamas perkuriamas metų metus. Tuo laiku, kai nekilnojamojo turto kaina buvo išaugusi iki astronominių sumų, menininkai galėjo mėgautis brangiausiu vynu ir stirniena.

"Laikas parodė, kad menas labai naudinga investicija, nes ir krizių metu aukcionuose buvo sumušami kainų rekordai. Teisingai pasirinktas kūrinys niekada nenuvertėja, ypač kai dar tampa antikvariniu, o progresyvus autorius užaugina savo vardą iki pasaulinio olimpo", - sakė Andželika, neatmetusi galimybės, jog paveikslų kainos Lietuvoje gali išaugti ir iki šimtų tūkstančių, pusės milijono.

Baroti šeima nedrąsiai save pavadintų kolekcininkais, tačiau sako, kad tai yra liga. Darbai jau rikiuojasi ir prie sienų, tik atversk - tai ir pokalbio tema, ir stiprus išgyvenimas. Tad ji supranta žmones, kurie nemiega naktimis, kankinasi, kol neįsigyja geidžiamo kūrinio.

Ką vertino lietuvininkai

"Klaipėdos kraštas - nuostabus, kito tokio nežinau, nes čia žmonės ne parduotuvėje pirko vazą ar indų komplektą, bet užsakydavo juos Vokietijos gamyklose, pažymėtus Klaipėdos herbu, savininko pavarde ir miesto vaizdeliais", - sakė kolekcininkas Dionyzas Varkalis, tūkstantį savo surinktų eksponatų padovanojęs Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

Dalis mūsų krašto atvirukų, pinigų, paveikslų, dramblio kaulo, sidabro dirbinių, atiteko Lietuvos dailės muziejui. Norėtų tas grožybes sugrąžinti į Klaipėdą, bet kultūros ministrai, pasak D. Varkalio, keičiasi kaip kojinės, tad nesusitariama.

"Tą kolekciją Paveikslų galerijoje parodėme 1987 m., kol dar nebuvo Sąjūdžio, ir Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėja N. Navogreckienė turėjo nemalonumų dėl tada nepageidaujamų eksponatų: puodelių su Vytauto atvaizdu, atvirukų su Fiurerplaze vaizdu. Bet kėgėbistai jau buvo išsilavinę, ne tie pokariniai. Vėliau Gorbačiovas priėmė nutarimą, kad visos kolekcijos turi būti saugomos muziejų fonduose. Kolekcininkams buvo draudžiama meno kūrinius parduoti, mes jais slapta mainėmės", - sakė pokalbininkas.

Skandalas įsisiūbavo 1980 m., prieš olimpiadą Maskvoje, kai Vilniuje milicininkai susėmė kolekcininkus, juos teisė kaip valiutininkus, ir, sklido gandų, dalį jų net sušaudė.

Iš Kultūros ministerijos gavęs leidimą rinkti kalvystės kolekciją 1975 m., D. Varkalis, važinėdamas po Klaipėdos krašto kaimus, pradėjo rinkti išlikusias tragiško likimo lietuvininkų vertybes. Tie žmonės bėgo iš namų, palikę ant stalo lėkštes su garuojančia sriuba. Atsikėlėliai į šį ištuštėjusį kraštą arba stribai ir visi, kas turėjo nuodėmių šleifą, už butelį degtinės atiduodavo dideles vertybes: "Beker", "Lero de Pari" laikrodžius, skulptūrėles, porcelianą.

"Ilgiausiai po Lietuvą vaikiausi nuostabią modernjugendo stiliaus balto metalo vazą, vis derėjausi su kolekcininkais, kurie kėlė kainą - 400 rublių buvo dideli pinigai. Salantuose toks Agoponavičius turėjo muziejų, jame buvo bronzinė Dionizo skulptūra, rasta Klaipėdoje, ir kai jis išsigando, kad kolekcijas reikės atiduoti valstybei, tą brangenybę iškaulijau. Metalo supirktuvėje kampe besivoliojusią pajuodusią XVIII a. rokoko stiliaus sidabro bažnytinę žvakidę nupirkau už 25 rublius. Viename kaime iš už spintos kyšančią paauksuotą Napoleono ampyro laikų žvakidę atidavė už du butelius. Anais laikais žmonės nežinojo senovinių monetų vertės, net jei jos buvo sidabrinės", - juokėsi D. Varkalis.

Kai Neringoje žmogus, kapstantis daržą, iškasė lobį, paaiškėjo, jog tai - Nidos menininkų kolonijos mecenato Blodės restorano indai. D. Varkalis nusipirko padėklų ir paprašė palaikyti kitus metalo indus su užrašyta Blodės pavarde, tačiau pardavėjas dingo iš Nidos su likusiu lobiu, nes jam ant kulnų lipo "obuchaesas" (skyrius kovai su liaudies turto grobstymu).

"Kur tik įeisi, šeimininkės lentynėlėje turėjo cukrui, druskai, kruopoms berti glazūruotus indelius iš Olandijos ir Vokietijos - su vėjo malūnais, su laivais. Paveikslų mažiau išlikę, nes mirus kokiam senukui, jo vaikai juos tiesiog supleškindavo lauže. Sužinojome, kad Ventės rage senukas turi paveikslų, atvažiuojam - vidury kiemo jie pleška lauže. Tokių atvejų daug. Jūrininkai turėjo amuletų, kurių vienoje pusėje buvo išgraviruotas laivas, kitoje - šv. Jurgis, jūrininkų globėjas", - sakė kolekcininkas, dabar iš visų kampų renkantis naują kolekciją, kurią padovanos Laikrodžių muziejui. Į šiuolaikinį meną, sakė, neinvestuotų.

"Meno gali nesuprasti, bet jis turi kelti emocijas, ir negali būti šlykštus. Ar tai menas, kai į tris stiklainius įdeda ėdalo ir pavadina "Pusryčiai, pietūs, vakarienė", arba kai paveiksle pavaizduota ant klozeto sėdinti nuoga moteris? Kai "brudas" užgožia grožį, žmonės nuo jo nusisuka. Po tokių parodų aš tris dienas valgyti negaliu", - sakė ponas Dionyzas.

Ateiviai mene

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius, paprašytas prognozuoti, kaip keisis meno formos po kelių dešimtmečių, sakė, jog jos jau kardinaliai pasikeitė, kolekcininkai perka instaliacijas, videopaveikslus. Menotyrininkas meno šuolius palygino su nuolat gimstančiomis naujomis subkultūromis.

"Modernizmas baigiasi, nors jį reflektuojantys menininkai dar nemirė, bet menas mutavo ir įgavo keistas formas, tapo moksliniu, istoriniu, net antropologiniu tyrimu. Impresionistai kurdavo fikcinę realybę, remdamiesi optiniais dėsniais, dabar remiamasi fizika, chemija, ir taip suplakamas kokteilis, jog sukuriami paraleliniai virtualūs pasauliai. Protesto kultūra, menininkų akcijos tapo socialinius ir politinius procesus išjudinančiu veiksniu. Tokie provokuojantys reiškiniai nėra komercija, bet kelia menininko prestižo kartelę. Interjerui, kaip ir prieš 100 metų, žmonės perka tą patį, bet kolekcininkai turi specialias erdves videoprojektams, instaliacijoms", - sakė Ignas, pastebėjęs, jog Ž. Kempino instaliaciją "Fontanas", kuri nėra pakabinamas objektas, nupirko per Austrijoje vykusias meno dienas.

Skaitmeninės technologijos, ta išplėstinė realybė, pasiruošusi įgauti ir dekoratyvines formas. Kaip yra kalbantys šaldytuvai, paklūstantys vartotojo balsui, taip yra ir išmanioji tekstilė - išsivalančias staltieses, medicinius tvarsčius, išpurškiamus ant odos ir įgaunančius žmogaus kūno linijas - visa tai galima panaudoti mene. Įmanu ir savo kūną paversti kūriniu, jį inkrustuojant, transformuojant. Menas keičiasi kosminiu greičiu, nebereikia laukti dešimtmečius, kol atsiras naujos srovės.

Rizikinga investicija

Dalius RAŠKINIS, socialinių mokslų daktaras

Investicija į meno vertybes yra rizikinga, nes jos nelikvidžios. Jų rentabilumas ilgalaikei perspektyvai yra mažesnis negu akcijų, kurias gali vieną dieną nusipirkti, kitą - parduoti. Žmogui pasiseka, jeigu jis nuspėja meno tendencijas. Tarkime, nusiperka tuo metu paklausų kubizmą, pataiko į srovę, tada paveikslą parduos pelningai, o kitas nusiperka kūrinį, kurio kaina krinta.

Net žinomas menininkas gali būti nepaklausus. Aišku, pasaulinio garso klasikų darbus net infliacijos metu perka, ir jų kainos gali augti. Kolekcininkai pasipelno iš to, kad gauna pigiai nusipirkti kūrinį iš žmogaus, kuris nesupranta jo vertės. O kiti perka nebent todėl, kad turi labai daug pinigų ir nori juos diversifikuoti - kokį Čiurlionį ar Varną, arba nori, kad kūrinys papuoštų jo namo sienas ir malonintų jo akį.