Medžių sielos fotografijos.

Sausio 23 d. Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) savo fotografijų parodą "Medžiai. Gyvenimas po mirties" pristatė klaipėdietis fotomenininkas Algimantas Kalvaitis.
Algimantas - labiau žinomas kaip kompiuterinės fotografijos pradininkas Klaipėdoje, sukūręs kompiuterinės fotografijos ciklus "Kryžių kalnas" (1997 m.), "Ievos sapnai (1999m.). Visgi techniniai eksperimentai niekada neužgožė A. Kalvaičio noro būti gamtoje ir fotografuoti tai, kas natūralų estetinį pasigėrėjimą. Fotoserijų pavadinimai "Šviesos etiudai" (1994-2000 m.), "Debesys" (1996-2000 m.) išduoda Algį turint romantiko sielą.
Jautriai, poetiškai fotomenininkas įamžino ir mirusių medžių gyvenimą. Parodoje eksponuojamose fotografijose matome amžiaus, audros pakirstus, dar skausmą kenčiančius, ir jau su likimu susitaikiusius, trūnijančius medžius ir pamaryje vėjo plaikstomus išdžiūvusius medžių likučius. Grįždami į pirmapradį būvį jie susilieja su žeme, vandeniu, džiaugiasi akmenukų draugija.

- Kaip šie gamtos senoliai tapo tavo fotoobjektu?

- Netikėtai atradau juos 1997 m. Neringoje. Su sūnumi ilsėjomės savaitgalį pajūryje. Neturėjau tikslo kažką fotografuoti, tiesiog grožėjausi gamta, džiaugiausi jos teikiama ramybe ir staiga man tarsi kas nušvito. "Pamačiau kadrą", po to - antrą, trečią... Pradėjau fotografuoti ir per gerą pusdienį padariau pirmąją medžių fotoseriją - 10 nespalvotų nuotraukų. Toji vieta mane pakerėjo, pajutau jos trauką ir ėmiau nuolat ten važinėti, kaip Algis Darongauskas į Olando kepurę. Tai 2 kilometrai Neringoje, kurie priklauso tik man. Ten nebūna žmogaus pėdsakų, ten yra gintarų...

- Per parodos pristatymą kilo diskusija dėl jos pavadinimo. Daugelis galvoja, kad medžio gyvenimą po mirties atspindi popierius, dirbiniai iš medienos, o šiose fotografijose užfiksuota medžių mirtis. Fotografas A. Stubra pastebėjo, kad nuotraukose trūksta gyvenimą simbolizuojančios vertikalės, nėra miško, nematyti dangaus, vien tik gulintys medžiai ir horizontaliai (kartais plačiakampio objektyvo išgaubtai) besidriekiantys vandenys. Gal galėtum pakomentuoti parodos pavadinimą?

- Tiesa, popierius, stalas, laivas - antras medžio gyvenimas, tačiau jis sukurtas žmogaus. O mane domina gamtos kūryba.
Medžių nykymo procesas po mirties labai ilgas ir man atrodo, jog tai yra dar vienas, individualus jų gyvenimas. Miške medžiai gyvena bendruomenėje, todėl - visi vienodi. Visi turi kamieną, žievę, lapus. Kai medis išvirsta - pamatai jo šaknis. Šaknys visų medžių skirtingos. Manau, kad tai ir yra medžio esmė, nuoga jo gyvenimo patirtis, jo siela.
Parodos pavadinimas atsirado vėliau nei fotografijos. Dvigubo pavadinimo idėją padiktavo žurnalo "Sociologija. Mintis ir veiksmas" pavadinimas. Toks pavadinimas puikiai sukonkretina daugiaprasmę sąvoką.

- Fotografijose šalia medžių labai daug vandens. Ar tai diktuoja vieta, kurioje fotografuoji, ar sąmoningai dėl įdomesnės formos, spalvų niuansų ieškai vandenyje panirusių medžių?

- Formalizmas mene manęs nežavi. Fotografijoje man svarbiau ne objekto forma, bet šviesos ir šešėlių žaismas, detalės.
O vanduo man yra - viskas. Aš juk klaipėdietis, prie vandens gimęs, užaugęs. Patiko išminčiaus žodžiai H. Hesės knygoje "Sidharta", jog vandenyje gali viską rasti, jame - visas gyvenimas: praeitis, dabartis ir ateitis.

- Kaip nuolat grįždamas fotografuoti į tą pačią vietą atrandi "naujus kadrus"?

- Intuityviai, taip pat, kaip ir pirmą kartą. Gali dirbtinai ieškoti rakurso, laukti apšvietimo - nieko nesigaus. Žinau tai taip pat, kaip kad neužfiksuosiu labai dauelio ten esančių gražių vaizdų.

- Ačiū už pokalbį.