Mažorinės Užgavėnių dainos - skambančioje knygoje

Gausiausiame ir išsamiausiame dainuojamosios tautosakos leidinyje su kompaktine plokštele publikuojamos per Užgavėnes žemaičių dainuotos dainos ir dainos-giesmės: 60 tautosakos kūrinių iš Klaipėdos universiteto (KU) Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijos tautosakos rankraštyno ir fonotekos archyvo. Idėja išleisti šią knygą kilo prieš penketą metų, kai universiteto etnologai rengdavo Užgavėnių persirengėlių vaikštynes universiteto miestelyje.

Lietuviškos "neofolko" muzikos kompozitorius ir atlikėjas Donatas Bielkauskas restauravo Klaipėdos universiteto studentų 1992-2008 metais užrašytas šiaurės ir pietų žemaičių dainas. Meninę išvaizdą leidiniui suteikė dailininkė Zita Mazaliauskaitė.

Knygos sudarytojai 2010 metais laimėjo Lietuvos mokslo tarybos paskelbtą Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009-2015 m. programos projektų konkursą, todėl pavyko išleisti taip ilgai lauktą leidinį. Knygos pristatymo metu pasigirdo mintis, jog puiku, kad joje tarsi gintare inkliuzai išsaugoti mūsų kalbos leksemos, archaizmai, net skoliniai, nes esame gerokai nugyvenę savo kalbą. Esą, prie to prisidėjo ir kalbininkai, nes vieni myli kalbą, kiti ją "saugo su kuolais".

Kai kurias dainas iš rinkinio nuotaikingai padainavo Etnokultūros centro folkloro ansambliai "Alka" (vadovai R. Šukienė, J. Kavaliauskas) bei "Kuršių ainiai"(vadovas A. Vozgirdas).

Dainos - giesmių parodijos

"Knygos sudarytojai yra kompetentingi, įtaigūs mokslininkai, docentai sykiu jau yra parengę ne vieną leidinį, kaip antai populiarųjį "Bėgau jūružėm", kurį atrastumėte nebent privačiose bibliotekose", - sakė renginį vedęs etnologas profesorius dr. Rimantas Balsys.

Leidinio išsiskirtinumą nulėmė autentiška medžiaga, paimta iš archyvų, kurią reikėjo iššifruoti, o tam reikėjo kantrybės, kruopštumo, atidos. Tūlas kritikas pasakytų, kad rinkinyje yra dainų, kurias ir dabar vaikai kaime dainuoja, bet kyla klausimas, ar kas jas dainuos po kelerių metų.

Profesorius prisiminė savo gimtąjį kaimą, kuriame gyveno "pilna žmonių" - kas trys kilometrai kyšojo trobos kaminas. Kiekvienoje sankirtoje stovėjo koplytėlės arba kryžius, o šiandie neliko nė pėdsako, tik dirvonuojantys laukai. Tai, kas šiandie dar gyva, reikia išsaugoti.

Kitas leidinio pranašumas yra tai, ką šiandien girdime reklamose: trys viename - tekstai, melodijos, kompaktinė plokštelė, vaizdo įrašas, Viluckio Užgavėnių kaukės ir puikus įvadinis straipsnis.

Skeptikas paklaustų: ką galima pasakyti apie Užgavėnes, ko mes nežinome? Pasirodo, žinome toli gražu ne viską.

Pavyzdžiui, L. Petrošienė kelia žanro problemą: kas apskritai laikytina Užgavėnių dainomis? Sovietmečiu, maždaug 6-7-ajame dešimtmečiuose, Žemaitijoje kai kuriuose rajonuose Užgavėnės švęstos organizuotai, kad nesibastytų "ubagėliai" po trobas, ir, tarkime, ant Platelių ežero kiekvienas kolūkis turėjo sudaryti dalyvių brigadą, ir buvo rašomi scenarijai.

Plito žemaitiška tautosaka, kaukių ir papročių aprašai, ir tai pasklido po kitus Lietuvos regionus, o po kelerių metų ekspedicijose jau buvo užrašomos dainos Aukštaitijoje ir net Dzūkijoje. Įdomu, kad kai kurios Užgavėnių dainos gimė parodijuojant katalikiškas giesmes.

Folkloro perlai

"Teko kartu su universiteto etnologais mokytis žemaitiškų dainų ir šokių, pasižvalgius po solidžiausią Lietuvoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvą.

Kai kurie mokslininkai Žemaitijoje dainuojamų Užgavėnių dainų nelaiko kalendorine tautosaka, jų nuomone, daugelis šių dainų laikytinos humoristinėmis-didaktinėmis, šokiais, žaidimais. Mūsų archyve esantys Užgavėnių etnografiniai aprašai tiesiogiai susieti su knygoje publikuojamomis dainomis", - sakė L. Petrošienė, su kolega atrinkusi vertingus fokloro kūrinius iš Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijos archyvo.

Viena populiariausių Užgavėnių dainų - "Aš užgimiau prasčiokėlis", kurios atlikimo variantų užrašyta keturiolika. Kai kurias giesmes sukūrė ne liaudis, bet tokie autoriai kaip Motiejus Valančius ir Palangos Juzė, pats sukūręs ir atlikęs "Ubagų dainę". Yra dainų, publikuotų Lauryno Ivinskio kalendoriuje. Kai kurių dainų pateikėjai prisiminė vos kelis pirmus posmus.

Persirengėlių eitynėse buvo žaidimų, ratelių, išdaigų, kai kurios dainos buvo jidiš ir čigonų kalbų bei melodijų kratinys, kaip antai "Čiūdomara", parodijos, taip pat ir tradicinės senosios žemaičių dainos.

"Bijau, kad jeigu kokią pašiepiančią kai kurias tautines mažumas dainą paleis per televiziją, knygos likimas bus liūdnas", - sakė doc. dr. Jonas Bukantis, nes Užgavėnių dainos ne tiek švelnios, kiek šmaikščios.

Sakė, kad labiau už sudarytojus reikėtų girti KU lietuvių filologijos studentus, kurie kelis dešimtmečius rinko tautosaką ir dainas; žinia, ne iš gero gyvenimo, ne savo noru - tokios buvusios programų užduotys. Kurį laiką grupės rinko medžiagą įvairiuose regionuose, gyvendavo mokyklose, kolūkis skirdavo mašiną, tik sunkią įrašymo aparaturą reikėdavo dviese nešti.

Vėliau, kai mokyklos už dyka nebepriimdavo pagyventi, studentai dainas rinko savo gimtuose kaimuose. Daugiausia Užgavėnių dainų - giesmių užrašyta Šiaurės Žemaitijoje. Telšiškių ir plungiškių, skuodiškių dainos atliekamos savitomis tarmėmis, bendrinės kalbos jose būta nedaug. Tauragėje gyvena nemažai evangelikų, jie tokiais niekais kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės neužsiima, tad mažiausia ten ir dainų užrašyta.

Autorius pasidžiaugė, kad dar daug žmonių domisi tautosaka. O šiaip žemaičiams labai pūstis nereikėtų, nes Užgavėnes švenčia ir vokiečiai, tik, nusvilę per Antrąjį pasaulinį karą, persirenginėja vien raganomis ir velniais - tautinių mažumų atstovų neparodijuoja.

Linksmas medis

"Aš nežinau, kuris mano veidas - tikrasis", - pajuokavo vienas unikaliausių Žemaitijos medžio drožėjų Adolfas Viluckis, kurio Užgavėnių kaukių fotografijomis iliustruota knyga, prisistatęs visuomenei su Užgavėnių kauke ir paprašytas ją nusiimti bei parodyti tikąjį veidą.

Drožti žmonių veidus meistras pradėjo dar vaikystėje, o kai, sukūręs pulką angelų ir bestijų, rimtai ėmėsi skobti Užgavėnių žydukų, čigonų bei antromorfinių būtybių kaukes, jose prasismelkė paties A. Viluckio linksmo charakterio bruožai - žiaurūs veidai jam neišeina. Drožia tik iš liepos, ir sako, jog tai - linksmas medis. Gal todėl net vaikai šoka aplink persirengėlius, nesibaimindami kaukių grimasų.

"Užgavėnių kaukės atsirado dar ikikrikščionišku laikotarpiu - tamsaus kolorito, išpaišytos augaliniais dažais, kai senovės lietuviai vaizdavo savo protėvius ir demonus, antromorfines būtybes, kurias norėjo permaldauti ir palenkti savo pusėn, kad linai, javai gerai užderėtų, kad bitės medų geriau neštų, arkliai riebesni būtų, kad mergos greičiau ištekėtų", - sakė vaizdinę medžiagą surinkusi Mažosios Lietuvos istorijos Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Kavaliauskienė.

Žmonės stengėsi įsiteikti ne šio pasaulio būtybėms dovanomis bei puošdami kaukes spalvingomis šventiškomis karūnomis. Kaukių būta ir rūsčių, ir juokingų - apeiginis juokas apvalydavo sielas, atbaidydavo piktąsias dvasias.